Pažvelgus į 1,25 tūkst. didžiausių 12 šalių verslų, grubiai skaičiuojant pusė jų valdomi šeimų narių. Tad kuris būdas pranašesnis: šeimos ar paprastas verslas, klausia „Forbes“.
Tyrimai atskleidžia, kad individualiai valdomi turtai auga greičiau, nei tie, kuriuos administruoja šeimos nariai. Per trejų metų laikotarpį (2008-2011 metais), individualiai valdomi turtai ūgtelėjo 9 proc., šeimos - atitinkamai 4 procentais.
Šeimos ryšiai ar jų nebuvimas, turtų vadyboje mus gali pamokyti apie regiono ekonominę istoriją ir turtingųjų kartų tendencijas, lygiai kaip ir apie kultūrinius skirtumus ir socialinius lūkesčius. Kodėl kai kurios šeimos tvirtai laikosi versle, o kitos ne? Tai priklauso nuo kelių faktorių.
Šeimos įsitraukimas priklauso nuo regioninių skirtumų socialiniuose ir kultūriniuose lūkesčiuose. Šeimos valdomi turtai yra klasterizuoti kai kuriose pasaulio dalyse, o kitose net neegzistuoja. Tarp šalių ir regionų, kuriuose didžiausias dažnis šeimos valdomų verslų yra Honkongas (75 proc.), Indija (73 proc.), Prancūzija (64 proc.) ir Viduriniai Rytai (62 proc.).
Indijoje, kurioje susiklostę stiprūs šeimyniniai saitai ir yra dideli socialiniai lūkesčiai, pačių uždirbti turtai pradėjo kurtis po ekonominės liberalizacijos po 1991-ųjų. Ir jie jau yra susaistyti stipriais šeimyniniais saitais.
Arabų kultūroje, kurioje šeimos nariai nepalieka namų iki santuokos, turtas paprastai perduodamas kartomis ir tolygiai paskirstomas šeimos nariams, tradiciškai – vyrams. Tarp šalių, kurios turi mažiausią šeimos įsitraukimą į verslą yra Rusija (19 proc.) ir Kinija (33,5 proc.).
Subrendusiose rinkose yra daugiau šeimyninio verslo nei besivystančiose. Taip yra todėl, kad dauguma turto yra sukauptas seniai ir perduodamas kartomis. Tačiau subrendusios rinkos netasilieka nuo besivystančiųjų naujų turtų kūrime: jose vyrauja 65 proc. naujai sukurto turto, o besivystančiose – 77,5 proc. Tai reiškia, kad subrendusios rinkos taip pat yra dinamiškos kuriant gėrybes ir tai yra geras ženklas bendram ekonominiam augimui.
Išsiskirianti šiuo atveju yra Didžiosios Britanijos rinka, kurioje 81 proc. didžiausių turtų yra sukurta pavienių asmenų. Kai kurie turtai kaupiami nuo 1600-ųjų vienose rankose, pavyzdžiui, kaip Geraldo Cavendisho Grosvernoro nekilnojamojo turto imperija, tačiau Didžioji Britanija taip pat užaugino ne vieną puikų verslininką ne iš šeimyninio verslo, pavyzdžiui Jamesą Dysoną, kuris uždirbo milijardus iš dulkių siurblio tobulinimo.
JAV 69 proc. didžiausių turtų yra sukaupta ne šeimose. Žinoma, technologijų specialistas Markas Zuckerbergas ir Seanas Parkeris yra Amerikos dinamiškumo simboliai. Tačiau JAV turi ir savo dulkių siurblio išradėjo versiją: naujoji „Forbes“ milijardierių sąrašo žvaigždė Sara Blakely susikrovė turtus sukūrusi formuojančius apatinius moterims.
Kai kurios pramonės šakos paprastai reprezentuoja vienišus vilkus, tuo tarpu kitos pilnos šeimyninių saitų. Vienišųjų dažniausiai sutinkame logistikos, technologijų ir investicijų sektoriuose.
Technologijų kompanijos gimsta iš idėjos ir jų augimas priklauso nuo nubraukto prakaito kiekio, o ne šeimyninės pagalbos. Labiausiai šeimyniniai sektoriai yra bankų, statybų bei nekilnojamojo turto. Investicijos į pastarąjį reikalauja nenutrūkstančių pradinių investicijų, tad šeima dažniausiai tampa pirmuoju kapitalo finansuotoju. Donaldas Trumpas, kurio tėvas Fredas dar vaikystėje jį nusivedė į statybų aikštelę, „Forbes“ sakė, kad „nekilnojamasis turtas suteikia proveržį kūrybai, todėl čia asmeninis talentas gali būti pastebėtas ir išplėtotas“.
Technologijos keičia žaidimo taisykles, kai kalba eina apie šeimos įsitraukimą į verslą. Ne tik, kad technologijų kompanijos dažniausiai įkuriamos be šeimos įsikišimo, bet jos taip pat laužo socialinius susitarimus. Netgi į šeimą orientuotoje Indijoje, tik pusė technologijų kompanijų yra valdomos šeimų. Vienas iš „Infosys“ bendrovės įkūrėjų, veiklą pradėjo su septyniais kolegomis 1981-aisiais. Jis teigia dar labai anksti žinojęs, kad į verslą neplanuoja įtraukti šeimos.
