Kviečiame jus į naują kelionę po požeminį Vilnių. Šį kartą lankomės Verkių dvaro parke. Požemis, į kurį netrukus leisimės, plyti po pieva, nes pastato, kuris stovėjo virš jo – seniai nėra...
„Tai, ką šiandien matome – du gražūs vienas priešais kitą stovintys pastatai – ne centriniai reprezentaciniai dvaro rūmai, o Rytiniai rūmai arba oficina ir Vakariniai rūmai“, – pradeda pasakojimą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktorė Vida Petiukonienė.
Rūmai, kurių nėra
„Kai Napoleono armija 1812 m. grįžo sumušta iš Rusijos, alkani, sušalę kareiviai apsigyveno geriausiuose miesto rūmuose, tarp jų ir Verkiuose. Buvo šaltas lapkritis, ir kareiviai besišildydami sukūreno medines centrinių rūmų konstrukcijas. Po prancūzmečio šie rūmai taip ir neatsigavo“, – tęsia pasakojimą Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis.
Kai iš vyskupo Igno Jokūbo Masalskio palikuonių dvarą įsigijo Rusijos kunigaikštis ir Vokietijos princas Liudvikas Adolfas Vitgenšteinas (Wittgenstein), architektai ilgai sprendė, ką daryti su apgriuvusiu pastatu.
„Galiausiai 1846 m. buvo nutarta rūmų likučius nugriauti, o į reprezentacinius rūmus pertvarkyti rytinį pastatą – tą, kurį kai kas dabar ir laiko pagrindiniu. Todėl iš buvusių rūmų liko tik rūsiai, plytintys po pieva“, – aiškina R. Pakalnis.
R. Pakalnis: tyrinėtojų laukia daugybė atradimų
Anot abiejų „Balsas.lt“ gidų, šiuose rūsiuose, į kuriuos veda vienintelis kelias – pro vieną iš trijų ventiliacijos angų, beveik niekas nėra buvęs.
Rūsyje, kuris šiuo metu nenaudojamas, maždaug 4 metrų gylyje R. Pakalnis apgailestaudamas pasakoja, kad kol kas rimtų archeologinių tyrinėjimų čia nebuvo atlikta ir spėja, kad specialistai greičiausiai aptiktų net ir polichrominės tapybos likučių. O kolonos, skliautai, jo teigimu, būdingi 18 a. pabaigai.
Mokslininkas, kelis dešimtmečius dirbantis viename iš Verkių dvaro pastatų įsikūrusiame Botanikos institute, puikiai pažįsta ir rūsius.
„Senosios pastato konstrukcijos rodo, kad požemiai buvo padalinti į atskiras patalpas. Gal jose kokias nors rūmų vertybes saugojo, gal uogienes“, – prisipažįsta spėliojantis R. Pakalnis.
„Bet pažvelkite, ir tais laikais žmonės taupydavo, – rodo jis arkas ir savotiškus, tarsi stulpai, pamatus. – Kad nereikėtų daug medžiagų, pamatuose paliko arkas“.
Tačiau rūsių gilumoje atsiveria jau kitoks vaizdas. Prie senovinio mūro šliejasi konstrukcijos, kurių amžius – vos keli dešimtmečiai.
„Tai jau sovietmečio palikimas“, – aiškina R. Pakalnis. – Arkas greičiausiai užmūrijo dėl to, kad vietoje medinių perdangų buvo sumontuotos gerokai sunkesnės gelžbetoninės. Ir rūsio erdvės padalytos jau sovietmečiu“.
Anot R. Pakalnio, maždaug prie 35-40 metų kažkam buvo kilęs sumanymas įrengti čia slėptuvę ir kavinę, bet darbai taip ir liko nebaigti. Jei būtų nutikę kitaip, gal visos sienos ir lubos jau būtų paslėptos po gelžbetoniu ar kokia kita medžiaga ir negalėtume grožėtis senąja architektūra, kuriai daugiau kaip 230 metų.
Prie fontano – požemine galerija
Iškopus iš rūsio R. Pakalnis kviečia prie fontano. Bet neilgam.
„Eime ten, pro kur į jį tekėdavo vanduo“, – kviečia jis ir atskleidžia antro Verkių dvarvietėje esančio požemio paslaptį: – Vanduo į šį fontaną, kuris greičiausiai įrengtas jau A. Vitgenšteino laikais, tekėjo iš naujųjų centrinių rūmų.
Anot mokslininko, ir pats fontanas greičiausiai pakeitė pavidalą, o jį supo ne pieva...
„Čia taip pat neatlikta jokių archeologinių kasinėjimų. Spėju, kad rastume ir ankstesnio fontano baseino liekanų“, – svarsto jis.
O požeminėje galerijoje, iš dabartinių centrinių rūmų vedančioje iki pat fontano širdies, mokslininkas rodo angas, vedančias tiesiai į pievą, specialias atramas, į kurias veikiausai rėmėsi vamzdžiai, kuriais tekėjo vanduo, ir vadinamuosius dubenuotuosius akmenis, kurie prieš patekdami į mūrą galėjo būti naudojami ir aukojimui, ir grūdams smulkinti.
„Šio parko teritorijoje yra senas kapinynas, kuriame žmones laidojo dar iki krikščionybės. Todėl gali būti, kad šie išskirtiniai akmenys susiję su senąja baltų religija“, – svarsto R. Pakalnis. O kodėl jie įmūryti į fontano galerijos sieną? Gal paprasčiausiai taip norėta juos išsaugoti“.
Anot R. Pakalnio, ši galerija Verkių dvaro teritorijoje ne vienintelė.
„Kita požeminė galerija tęsiasi nuo rūmų iki arklidžių arba Užvažiuojamųjų namų. Bet ten neisime – tokia ji užgriuvusi“, – pasakoja jis.– Mes patys tik neseniai apie ją sužinojome. Jokių istorinių duomenų apie tai nebuvo, o kai į parką buvo tiesiamas dujotiekis, kasdami tranšėją tiesiog „įsikasėme“ į šiek tiek žemesnę galeriją“.
Kas įkvėps gyvybę Verkių dvaro požemiams
Baigiantis kelionei R. Pakalnis ir V. Petiukonienė dar kartą prabyla apie tai, kaip galima būtų panaudoti Verkių rūmų rūsius mūsų dienomis. Anot jų, maždaug po pusmečio turėtų būti baigtas rengti Verkių dvarvietės detalusis planas, kuriame ir bus atsakyta į daugelį klausimų
„Aš labai norėčiau, kad būtų ne tik užfiksuota tai, kas yra šiandien, bet ir pabandyta atkurti bent dalelę to, kas čia kadaise buvo. Gal net privatūs investuotojai prisidėtų“, – atskleidė slaptą svajonę Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos vadovė.
Ir kas žino, galbūt į didįjį kadaise stovėjusių didingų Verkių rūmų, kuriuose vyskupo I. J. Masalskio laikais, 1784 m. buvo pastatyta W. A. Mocarto opera „Figaro vedybos“, požemį ateityje bus galima patekti ne tik pro ventiliacijos angą...
