Kai kurių Lietuvos piliečių svarstymai dėl Europos reikalų yra tarsi nuoroda į gerai žinomą pasakojimą apie žmones oloje, kurie sėdi nugara į angą ir apie tai, kas vyksta lauke, sprendžia pagal šešėlius ant sienos.
Vokietija irgi kovoja
Yra visuomenininkų, žurnalistų, politikų, kurie solidarizuojasi su Vengrija, nes ją neva nori parklupdyti Europos Sąjungos (ES) „viršvalstybinės struktūros“. Mažiau pastebimas racionalus ir nelabai triukšmingas Vokietijos pasipriešinimas tiems, kurie norėtų išmelžti iš jos dar daugiau, negu ji duoda dabar.
Apie Vengriją kalbama, kad ją puola „finansinis internacionalas“. Bet ir Vokietija patiria spaudimą – netgi dvigubą. Dalis tarptautinių finansininkų, kuriems atstovauja Georgeʼas Sorosas, norėtų, kad Vokietija ir vokiečiai daugiau išlaidautų. Kita vertus, nusilpusios ES valstybės žiūri į Vokietiją kaip į gerąją tetulę, kuri privalo padėti išlaidiems giminaičiams.
Mandagiomis frazėmis užmaskuota kova pasireiškė Pasaulio ekonomikos forume Davose. Renginys prasidėjo optimistišku „taip“, kuriuo Vokietijos kanclerė Angela Merkel pritarė diržų veržimui visoje Europoje.
G. Sorosas Davose pasakė „ne“. Jis įsitikinęs, kad pernelyg susiveržus galima ir nusibaigti – esą taupymo politika prives prie stagfliacijos, kada infliacija didelė, o ekonomika vis tiek neauga. G. Sorosas pranašauja, kad pasukus A.Merkel nurodytu keliu, ES anksčiau ar vėliau subyrės.
Nenori būti melžiama karve
Vokietijos kanclerė atstovauja 82 mln. vokiečių, kurie, dirbantys ar kieno nors išlaikomi, neturi jokio noro išpirkinėti įsiskolinusią Europą. Todėl Davose A. Merkel dar kartą pakartojo, kad visos ES šalys turi mažinti biudžeto deficitą ir vykdant reformas skatinti ūkio augimą. Vokietija pasiryžusi padėti į bėdą patekusios šalims, tačiau neprisiims nepakeliamų įsipareigojimų.
G. Sorosas atstovauja ne vien sau ir savo klientams. JAV prezidento Baracko Obamos administracijos atstovai per visą dabartinę krizę nevengė kritikuoti Vokietiją, kuri, anot amerikiečių, per daug taupo. G. Sorosas kalba apie mokestinius stimulus. Kitaip tariant – mokesčių mažinimą dėl ekonomikos augimo. Kadangi tokiu atveju ES valstybėms tektų daugiau skolintis, G. Sorosas pasisako už euro obligacijas (eurobonds) – skolos popierius, kuriuos solidariai išpirkinėtų visos euro zonos valstybės. Dabartinėmis sąlygomis tai reiškia, kad euro obligacijos užgultų Vokietiją – ji būtų supančiota kaip liliputų pargriautas Guliveris.
Vokiečiai kol kas laimi
Daug kalbama apie Merkozy – A. Merkel ir Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy duetą, bet mažiau pastebima, kad šie politikai skirtingai žiūri į Europos reikalus. N. Sarkozy, kaip ir G. Sorosas, siūlė euro obligacijas ir nebuvo linkęs labai drausminti ES šalių dėl jų biudžetų. Europa Prancūzijos prezidentui yra dviejų greičių Europa, kurioje euro zonos valstybės važiuoja sparčiau. A. Merkel linkusi drausminti išlaidautojus, kratosi euro obligacijų ir nenori, kad ES valstybės važiuotų skirtingomis eismo juostomis.
Pernai gruodį, kada visos ES šalys, išskyrus Didžiąją Britaniją, sutiko pasirašyti paktą dėl fiskalinės drausmės, laimėjo vokiškoji linija. Beje, Vengrija, kuri nestojo greta Didžiosios Britanijos, irgi sutinka veržtis diržą.
Dėl to fiskalinės drausmės pakto, kuris ES dar labiau pastūmės federacijos link, ietys Lietuvoje kol kas nelaužomos.
Oloje kiūtantys lietuviai džiūgauja, kad Lietuva jau turi liekną figūrą, o kitų Europos valstybių dar laukia priverstinė dieta.
Užveržė ir pasmaugė
Kadangi nė vienas ekonomistas, politikas ar analitikas kol kas neduoda galvos nukirsti, kad jo prognozės dėl Europos ateities teisingos, niekas ir neneigia, kad G.Sorosas gali pasirodyti teisus.
Bet kodėl Europos Sąjunga turėtų subyrėti dėl suveržtų diržų?
Įsivaizduokime, kad po priverstinio „pasninko“ visų paktą pasirašiusiu valstybių biudžetai kada nors atitiks fiskalinės drausmės reikalavimus. Bet ar pasikeis tai, kad iš vienų ES valstybių į kitas išvažiuos daugumoje prekės, o iš pastarųjų į tas pirmąsias plauks pinigai? Juk tokia padėtis mažiau eksportuojančias valstybes vers daugiau skolintis – taip buvo iki šiol ir privedė prie krizės.
Tarkime, kad visų diržai bus suveržti ties ta pačia padala, tačiau santykinai daugiau eksportuojančios valstybės kvėpuos ir dar pajudės, o mažiau eksportuojančios uždus. Akivaizdu, kad pakto pasekmėmis nepatenkintos šalims gali kilti pagunda laužyti sutartis.
Matyt todėl politikai bei ekonomistai svarsto, kuria kryptimi turėtų plėtotis bendras ES biudžetas.
ES – tik savišalpos draugija
Pateiktame grafike pavaizduota, kiek vienos ES šalys realiai sumoka į Sąjungos biudžetą, ir kiek išmokų gauna kitos (2009 m. duomenys).
(c) „Spiegel“
Moka visos, tačiau kai kurios gauna ir paramą, tad visumoje turtingesnės šalys duoda, o skurdesnės ima.
Kairiojo ir dešiniojo stulpelių sumos daugmaž sutampa – apie 23 milijardai eurų. Beje, parama Lietuvai lyginant su šalies bendruoju vidaus produktu (BVP) 2009 m. buvo didžiausia tarp gaunančiųjų – 5,33 proc.
Duodančiųjų ir gaunančiųjų sąrašai, aišku, įdomus dalykas, tačiau krenta į akį tai, kad paskirstoma suma yra labai maža, lyginant su visos ES BVP, kuris 2010 m. sudarė apie 12,3 trilijono eurų (23 milijardai nesiekia 0,2 proc. ES BVP).
Palyginkime JAV 2011 m. biudžeto išlaidas – 3,834 trilijonų dolerių su ES biudžete numatytomis visomis išlaidomis 2007–2013 metams – 864,3 milijardų eurų. Nebūtina sulyginti biudžetus pagal valiutų kursus, kad būtų aišku, jog ES kasmet perskirsto dešimtis kartų mažiau pinigų negu JAV, kurios pagal ekonomikos apimtį lygintinos su ES.
Kitas palyginimas: Vokietijos biudžeto išlaidos 2011 m. siekė apie 307 milijardus eurų, o ES biudžeto išlaidos – apie 142 milijardų eurų.
ES, kurios biudžetas dvigubai menkesnis už Vokietijos, finansų požiūriu nėra nei imperija, nei supergalybė (superpower).
Todėl neturėtų stebinti kai kurių ekonomistų optimistinė, tačiau paradoksali prognozė dėl ES ateities: negali subyrėti tai, kas neegzistuoja.
Biudžeto požiūriu ES tėra savišalpos draugija ir tiek. Draugija, kuri negali ir neįpareigota rimtai padėti skurdesnėms savo narėms, kadangi perskirstoma vos daugiau nei 1 proc. ES BVP.
Norintieji gilintis į šią temą ir patys sudarinėti balansus, gali paskaityti apie ES biudžetą ir bendrąją žemės ūkio politiką.
Reikia šelpti atsilikėlius kaip Sovietų Sąjungoje
Žinant, koks santykinai mažas ES biudžetas, galima suprasti politikus ir ekonomistus, kurie mano, jog norint išsaugoti eurą, reikia perskirstyti daugiau. Padaugėjo kalbų apie mokėjimų ar perskirstymo sąjungą (transfer union) – tokia sąjunga kada nors ateityje turinti tapti ES.
Minimas precedentas – po Vokietijos suvienijimo 1990 m. buvusi Vakarų Vokietija pervedė buvusiai Rytų Vokietijai maždaug 1,4 trilijonus eurų. Vokietijoje federalinių žemių dotacijoms kasmet skiriama apie 7 milijardus eurų.
Kitas pavyzdys: Italijos turtinga šiaurė nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos šelpia skurdžius pietus – pastaraisiais metais maždaug po 50 milijardų eurų kasmet.
Vokietijos žurnalo „Spiegel“ straipsnyje apie galimą perskirstymo sąjungą pateiktas žemėlapis, kuriame pavaizduoti turtingi ir skurdūs euro zonos valstybių regionai.
(c) „Spiegel“
Per daug nesigilinant į regionalizmo problemas verta priminti, kad sukūrus perskirstymo sąjungos mechanizmą turtingieji regionai turėtų šelpti skurdžiuosius. O politines pasekmes žinome iš dabarties: turtinga Flandrija nenori šelpti skurdesnės Valonijos; santykinai turtingesni Katalonija ir Baskų kraštas vis gąsdina, kad atsiskirs nuo Ispanijos; nuo Didžiosios Britanijos labai norėtų atsiskirti Škotija, jeigu vis dėlto atsirastų perspektyva praturtėti iš jūros dugne esančios naftos (jei vienoje šelfo vietoje naftos nerasta, gal jos atsiras kitur).
Pamirškite vertybes – didinkite pensijas!
Lietuva žemėlapyje nepažymėta, kadangi ji nepriklauso euro zonai. Tai netrukdo Lietuvai dėtis prie fiskalinio stabilumo pakto. Anksčiau ar vėliau tai prives prie to, kad Lietuva negalės savarankiškai spręsti biudžeto, mokesčių ir socialinės rūpybos klausimų.
Tikėtina, kad už mąžtantį suverenitetą bus gauta daugiau dotacijų iš ES.
Dėl emigracijos ir negatyvių demografinių tendencijų senstant Lietuvos gyventojams, elektoratas tampa konservatyvesnis – toks, kuriam labai prie širdies daug tarptautinių aistrų kelianti Vengrijos naujosios konstitucijos preambulė (išties tai gražus, įkvepiantis tekstas).
Vargu, ar jautresni „tradicinėms vertybėms“ dabartiniai ir būsimieji pensininkai kada nors turės rinktis tarp tų vertybių ir didesnės pensijos, kuri galbūt ir šviesis, jeigu ES taps perskirstymo sąjunga. Bet jeigu dilema iškils, nereikia didelės vaizduotės atspėjant, ką pasirinks konservatyvusis elektoratas.
Kalbant paprasčiau, ES dotuojamos pensijos Lietuvoje labiau tikėtinos, negu ilgalaikė ištikimybė „tradicinėms vertybėms“.
