Po pavasarį vykusių Vengrijos parlamento rinkimų vienas pirmųjų valdančiosios dešiniųjų partijos „Fidesz“ ir jos lyderio premjero Viktoro Orbáno žingsnių buvo gegužės 26-ąją priimtas dvigubos pilietybės įstatymas, įsigaliosiantis nuo kitų metų sausio 1-osios. Naujajame įstatyme numatoma, kad apie 3,5 mln. užsienyje gyvenančių etninių vengrų galės siekti gauti Vengrijos pilietybę, jei įrodys savo vengrišką kilmę ir mokės vengrų kalbą.
Tai palengvins pilietybės suteikimą etniniams vengrams, gyvenantiems kaimyninėse valstybėse, tačiau jiems nebus suteikta teisė dalyvauti rinkimuose, todėl įstatymas turės labiau simbolinę reikšmę. Nepaisant to, daugeliui vengrų šis naujosios Budapešto vyriausybės žingsnis turi ir istorinę prasmę: praėjo devyniasdešimt metų nuo Trianono sutarties, kuri sumažino Vengrijos teritoriją, o milijonus vengrų paliko už savo valstybės ribų.
Atrodytų, šis Vengrijoje priimtas dvigubos pilietybės įstatymas nesiskiria nuo daugelyje kitų Europos valstybių galiojančių įstatymų. Septyniose Europos Sąjungos valstybėse galioja panašūs įstatymai, kurie suteikia žmogui, gyvenančiam užsienyje, teisę gauti pilietybę, jei jis ar jo giminaičiai anksčiau buvo tos šalies piliečiai.
Septyniolika Europos Sąjungos valstybių numato galimybę gauti kitos šalies pilietybę, jei žmogus yra gimęs užsienyje arba jo tėvai buvo kitos šalies piliečiai. Vienas geriausių pavyzdžių yra Airijos pilietybės įstatymas: Airijos pilietybė yra suteikiama kiekvienam gimusiam Airijos saloje. Taigi žmogus, gimęs Šiaurės Airijoje (valdomoje Didžiosios Britanijos), gali turėti tiek Airijos, tiek Didžiosios Britanijos pilietybę.
Dvigubos pilietybės klausimas nėra naujas, tačiau jis darosi vis aktualesnis ir tai lemia ne tik istorinės peripetijos, bet ir auganti žmonių migracija (Lietuva – ne išimtis). Kita vertus, šių problemų sprendimą sunkina ne tik politikų pasyvumas, bet ir neretai kylantys konfliktai su kaimyninėmis valstybėmis. Vengrijos dvigubos pilietybės įstatymo priėmimą lydėjo aštri Slovakijos kritika ir atsakomosios priemonės.
Slovakija, kurioje vengrų etninė mažuma sudaro beveik 10 procentų (žr. lentelę), šį Vengrijos žingsnį įvertino kaip keliantį grėsmę nacionaliniam saugumui. Tą pačią gegužės 26-ąją Slovakijos parlamentas priėmė įstatymą, numatantį atimti Slovakijos pilietybę iš tų asmenų, kurie sieks gauti kitos valstybės pilietybę.
Įstatymas numato ir tai, kad asmenys, turintys dvigubą pilietybę, negalės dirbti valstybės tarnyboje. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kokią vietą šiame konflikte užima pati Slovakija ir ar tikrai Vengrijos priimtas įstatymas kelia jai grėsmę.
Visų pirma tiek Vengrija, tiek Slovakija yra Europos Sąjungos šalys, todėl jų piliečiai gali gyventi ir dirbti tiek vienoje, tiek kitoje valstybėje. Taip pat reikėtų pasidomėti, ar patys vengrai, gyvenantys Slovakijoje, yra suinteresuoti dviguba pilietybe. Anot Slovakijos savaitraščio „The Slovak Spectator“, atliktos apklausos rodo, jog etniniai vengrai mano, kad dviguba pilietybė jiems jokių papildomų teisių nesuteiks, todėl susidomėjimas ja yra mažas.
Antra, Vengrijos ir Slovakijos konfliktas brendo visus pastaruosius metus ir Bratislavos vaidmuo jame taip pat buvo nemenkas. Buvusioje Roberto Fico koalicinėje vyriausybėje ultradešinioji Slovakų nacionalinė partija nevengė aštrios retorikos etninių mažumų atžvilgiu. Ne mažesnės kritikos sulaukė ir šios vyriausybės priimtas Valstybinės kalbos įstatymas: buvo uždrausta viešose vietose kalbėti svetima kalba, vengrų organizuojamuose renginiuose atliekamos dainos privalėjo būti išverstos į slovakų kalbą ir pan. Už šių taisyklių nesilaikymą galėjo būti skiriamos baudos iki 5000 eurų. Atrodytų, šviesesnės perspektyvos abiejų šalių santykiuose galėtų įnešti naujoji Slovakijos premjerė, Demokratų ir krikščionių sąjungos lyderė Iveta Radičová, kuri pasisako už priimto pilietybės įstatymo atšaukimą, taip pat ir už Valstybinės kalbos įstatymo peržiūrą.
Galiausiai reikėtų aptarti ir Rumunijos reakciją į Vengrijoje priimtą dvigubos pilietybės įstatymą. Rumunija, panašiai kaip ir kaimyninė Serbija ar Ukraina, šį Budapešto žingsnį sutiko ramiai, o politikai susilaikė nuo platesnių komentarų. Kita vertus, tokią poziciją lėmė ir kai kurie specifiniai veiksniai.
Pirma, Vengrų demokratinio aljanso Rumunijoje partija yra Emilio Boco vadovaujamos koalicinės vyriausybės partnerė ir padeda išlaikyti valdančiąją daugumą parlamente.
Antra, Bukarešto vadovybė yra pati kaltinama, kad siūlo pilietybę visiems moldavams, kurių artimieji buvo Rumunijos piliečiai tarpukariu, kai Moldova (tuomet Besarabija) buvo Rumunijos karalystės dalis.
Tokią Rumunijos poziciją lemia ir kitas, daug svarbesnis aspektas. Rumunija, kitaip nei Vengrija ar Slovakija, nepriklauso Šengeno erdvei, todėl daugiau kaip milijonui Rumunijoje gyvenančių etninių vengrų (tarp jų ir kai kurių ministrų šeimoms) tai suteiks didesnę mobilumo laisvę Europos Sąjungoje, kurios jie šiuo metu neturi.
Tačiau kartu kyla ir kitas klausimas: ar tokią mobilumo laisvę gali turėti ir tie vengrai, kurie gyvena ne Europos Sąjungos šalyse (pavyzdžiui, Ukrainoje)? Panašių atvejų gali iškilti ir ateityje, todėl dalis Europos Sąjungos politikų jau dabar kelia pagrįstą susirūpinimą dėl šios situacijos.
Apibendrinant galima teigti, kad tolesnė Vengrijos ir Slovakijos konflikto eiga priklausys nuo abiejų šalių vyriausybių noro ir valios. Atrodo, naujoji Slovakijos premjerė I. Radičová nori labiau integruoti Slovakijos etnines mažumas ir siekia didesnio bendradarbiavimo su jomis. Kartu ji pasisako ir už kai kurių aštrios Vengrijos ir Europos Sąjungos institucijų kritikos sulaukusių įstatymų panaikinimą ar jų pataisas.
Parengta pagal „Centre for Eastern Studies“ medžiagą (http://www.osw.waw.pl/en/publikacje/ceweekly/2010-05-19/slovak-hungarian-dispute-over-double-citizenship).
Parengė Stanislovas Stasiulis