Devyniasdešimtmetei atstūmus ją karštai bučiavusį gerbėją, Giltinė nusinešė net tris aukas.
Šiauliuose keista vėlyvos meilės istorija, pasibaigė net trimis laidotuvėmis. Devyniasdešimtmetei Stasei Lelienei išvarius ją karštai bučiuodavusį benamį Albertą Šopį (57 m.), neatlaikė kaimynės Danutės širdis. Pagautas įsiūčio Albertas užmušė Stasę ir pats pasikorė.
Istorija bei meilės intrigos Šiauliuose už Talkšos ežero esančios mažutės Tinklų gatvelės 27-ajame name prasidėjo maždaug prieš 15 metų, kai nuo storosios žarnos vėžio į geresnį pasaulį iškeliavo pensininkės Stasės Lelienės sutuoktinis.
Po laidotuvių 75 metų našlei tvarkytis buvo nelengva, tad senutę ėmėsi globoti už sienos gyvenantys sutuoktiniai Danutė su Povilu, juolab, kad pastarasis Stasei – ne visiškai svetimas žmogus.
Benamis įnamis
Tačiau Stasės būta ne pagal amžių energingos moteriškės. Ji į savo namuką įsileido tuomet 42 metų benamį bedarbį Albertą Šopį, pravarde Virvagalis. Dėl ko vyras turėjo tokią pravardę, suprasite vėliau, o apsigyvenęs pas Stasę Albertas užvedė tokį bendrą ūkį, jog kaimynai tik galvas kraipė.
Įnamis pensininkei prieš langus surentė malkinę, kurią prikrovė paties priskaldytų malkų, padėdavo nudirbti ir kitus ūkio darbus. Globėjai nupirkus pabėgių, Albertas už namo pastatė dar vieną puikų namuką – ūkinį pastatuką, net su apskardintu stogu bei lietvamzdžiais!
Labai gali būti, kad 33 metais jaunesnis statybininkas mokėjo pastatyti ne tik malkines, nes Stasei atsidūrus ligoninėje – amžius visgi darė savo – atskubėjęs aplankyti girtas Virvagalis savo globėją užgulęs lovoje apibėrė tokiais karštais bučiniais, jog net medicinos seselė paprašė liautis „laižytis sutrikusių ligonių akivaizdoje“.
Karšti bučiniai
Ir vėliau Albertas, ypač išgėręs, kaimynams girdavosi mėgstantis nubučiuoti Stasę. Ar porelė darė ką nors daugiau? Virvagalis niekada nesigyrė, o kultūringi žmonės apie dviejų žmonių intymius reikalus juk neklausinėja.
Tik savo nelaimei A. Šopys turėjo vieną ydą – sirgo alkoholizmu. Blaivus Albertas būdavo žmogus kaip žmogus, o girtas tapdavo nervingas ir piktas, todėl Stasė jį, padauginusį išgerti, pastaraisiais metais ėmė varyti iš savo namų.
Albertas tuomet nakvodavo savo pastatytame ūkiniame pastatėlyje ir mėnesio pradžioje pėdindavo į savivaldybę prašyti pašalpos. Jei išgirsdavo, kad negaus, sukeldavo spektaklį bei isteriją. Iš kišenės išsitraukęs virvagalį jis rėkdavo čia pat pasikarsiąs. Spektaklį ne kartą matę eilėje laukiantys kiti benamiai netruko A. Šopiui prilipdyti Virvagalio pravardę.
Išsiskyrė gražiuoju
Tuo pačiu virvagaliu Albertas šantažuodavo ir jį išvarančią Stasę, ir net jos kaimynus – Povilą su Danute. Stasė gerbėjo pagailėdavo ir jam atleisdavo. Kaimynus Virvagalio spektakliai „užknisdavo“.
– Atsibodo, Albertai, tavo tie nuolatiniai šantažai, eik vieną kartą ir iš tikro pasikark! – kartą neištvėręs A. Šopiui pasiūlė už sienos gyvenantis Povilas.
Išgirdęs pasiūlymą Albertas ne juokais įsiuto, ėmė rėkti visus aplink iššaudysiąs, susprogdinsiąs ir supleškinsiąs. Povilas sunerimo. Šautuvo Virvagalis neturi, susprogdinti galėtų irgi nebent pagadindamas orą, o štai padegti – juk juokų darbas. Tad vyras suskubo Virvagalį nuraminti, pavaišino pietumis ir išsiskyrė gražiuoju.
„Auksinis“ sklypas
Prieš gerus metus Tinklų gatvėje nutiko įvykis, pasibaigęs net trejomis laidotuvėmis. Netikėtai tarp Stasės ir jos bučiuotojo Alberto įsispraudė naujas žaidėjas – Zita Š. Nors, „Akistatos“ žiniomis, Zita Stasei – nei giminė, nei artimoji, ji netruko tapti oficialia Stasės Lelienės globėja.
Pikti liežuviai plaka, kad apsukri šiaulietė nusitaikė į paskutines dienas gyvenančios Stasės aukso vertės žemės sklypelį.
Mat tik sovietmečiu Tinklų gatvelė buvo užkampis, kuriame niekas nenorėjo gyventi. O pastaraisiais metais ši gatvelė, nuo kurios matyti ežeras, Katedra bei Šiaulių panorama, tapo „auksine“. Aplink pilių su tamsintais langais, automatiniais vartais bei filmavimo kameromis prisistatė miesto didžturčiai. Ir ne kokie prakutę verslininkėliai, o turčių turčiai – multimilijonieriai. Tad S. Lelienės žemės sklypas net su varganuoju nameliu tapo aukso vertės ir masino ne vieną apsukruolį.
Išpranašavo mirtį
Nežinia, kiek tiesos, kad Zita Š. nusitaikė į Stasės turto paveldėtojus, bet naujokė akimirksniu susitvarkė reikiamus dokumentus ir tapo oficiali S. Lelienės globėja su jai, pasak kaimynų, už darbą iš valstybės sąskaitos mokamu maždaug 1500 litų globėjos atlyginimu.
Pensininkę iki tos dienos prižiūrėjusi už sienos gyvenanti Danutė, kurią Zita Š. įsakmiai paprašė pasitraukti, prieš užverdama duris išpranašavo lemtingus žodžius: „Stasele, tau geruoju tai nesibaigs, tu ne globėją, tu mirtį į namus įsileidai!“
Danutė kalbėjo lyg į vandenį žiūrėtų – viską tiksliai išpranašavo. Tik giltinė pirmiau aplankė ne Stasę, o pačią Danutę. Pranašautoja dėl permainų taip išgyveno, jog vos po kelių mėnesių, vieną šio pavasario dieną, susigriebė už širdies ir užgeso amžiams.
Nubučiuoti nebepavyko...
Po laidotuvių naujoji globėja Zita Š., kuri Stasės sodyboje šeimininkavo jau nebe viena, o su savo naujuoju sugyventiniu, pareikalavo ir senbuvį Albertą Šopį nešdintis į visas keturias puses. Ji net pakabino spyną ant Alberto statyto pastatuko, kad vyras jame nebenakvotų.
Virvagalis dar mėgino prisimeilinti jo nubučiuotajai Stasei, bet ši, Zitos globojama, atrodė lyg visai kitas žmogus. Kartą atpėdinęs pas miesto benamius į landynę pernakvoti, girtas Albertas ėmė atvirauti: „Aš puoliau Staselei į kojas, maldavau neišvaryti, norėjau išbučiuoti, bet pajutau, kad ji... sperma kvepia! Supratau, kad globėjos sugyventinis ir čia mane aplenkė, tad apsisukau ir trenkiau durimis.“
Patikėkit, taip ir pasakė, tik kitas klausimas, ar galima girtuokliu tikėti?
Keršto planas
Dar faktas, jog A. Šopys ėmė regzti žiaurų keršto planą. Jis kaimynui Povilui prasitarė į savo statytą pastatėlį įviliosiąs globėją Zitą su jos sugyventiniu, iš lauko užšausiąs duris ir padegsiąs! Tačiau čia pat vyras atsikvošėjo, kad Zita turi „mobiliaką“, kuriuo išsikviestų pagalbą anksčiau nei pražūtų liepsnose.
Prieš kelias dienas Virvagalis nusprendė dar kartą bandyti Stasę išbučiuoti ir išmelsti jos prielankumą. Dėl drąsos jis prisigėrė ir, palaukęs, kol jo nekenčiama naujoji globėja Zita su sugyventiniu išsitrenks į miestą, ėmė energingai belstis į S. Lelienės duris.
Pažvelgusi per langą pensininkė buvusiam įnamiui suriko nešdintis.
Mirtinas įsiūtis
Tada supykęs Albertas plytgaliu išmalė stiklą ir per langą ėmė kabarotis vidun. Tačiau įlindęs į virtuvę pamatė, kad Stasė visiškai nelaukia jo bučinių. Atvirkščiai – pasičiupusi telefoną pensininkė spėjo paskambinti į Bendrąjį pagalbos centrą ir pareigūnams jau net ištarusi jo pavardę. Ūmaus būdo Virvagaliui iš įsiūčio aptemo akyse. Jis čiupo po ranka pasipainiojusį kirvį, kurio pentimi kaukštelėjo moteriai į viršugalvį. Taip išsipildė priešmirtinė kaimynės Danutės pranašystė, jog mirtis jau tykoja Stasės...
Atsikvošėjęs ir pamatęs, ką padarė, Albertas išlindo per tą patį langą lauk, nupėdino link paežerės ir iš kišenės išsitraukė mylimąjį virvagalį, kuris vienintelis jo nė karto neišdavė. Benamis ryžosi ir pagaliau įvykdė savo tiek daug sykių tuščiai kartotą grasinimą...
Pamokyti paskutiniųjų tragiškų įvykių Panevėžyje, po Stasės skambučio į Tinklų gatvę policijos pareigūnai atlėkė su vėju bei sirenomis. Įsitikinę, kad pensininkei suknežintu viršugalviu jau niekas nebepadės, patruliai, ieškodami žudiko, aplakstė apylinkes.
A. Šopį jie rado smaugvirvėje dar tampomą priešmirtinių konvulsijų. Musulmonų šalyse savižudžiai negaivinami, bet tik ne pas mus. Ištraukę iš kilpos nelaimingąjį, pareigūnai jį mėgino gaivinti, tačiau viskas pastangos buvo veltui – turto bei meilės pinklės nusinešė ir trečiąją gyvybę...
Sigitas STASAITIS
