Didelė krikščionių bendruomenė Egipte nuolat diskriminuojama ir jai vienai tenka ginti savo teisę į išpažįstamą tikėjimą. Kairo valdžios teigimu, jokios krikščionių problemos Egipte nėra.
Nėra oficialios statistikos, kiek Egipte gyvena krikščionių. Manoma, kad iš 64 mln. šalies gyventojų krikščionys turėtų sudaryti apie 10 proc., nors Egipto valdžia stengiasi nurodyti kuo mažesnį jų skaičių. Kad ir kaip ten būtų, koptai yra pati didžiausia krikščionių bendruomenė, gyvenanti visiškoje musulmonų apsuptyje.
Kristaus prisikėlimas
Blankiai spingsinčios smilkalų dūmuose ugnelės netikėtai užgęsta, ir visi aplink pasineria į tamsą. Nuo altoriaus pusės pasigirsta įsakymas: "Atverkite vartus!"
"Kas ten?" - pasiteirauja atokiau stovintis šventikas.
"Karalių karalius!" - pasigirsta atsakymas.
Tada visos maldos namų šviesos skaisčiai įsižiebia ir išdygęs prie altoriaus bažnyčios vyriausiasis dvasininkas iškelia aukštyn sidabrinį kryžių bei Kristaus paveikslą: "Christos anesti! (Kristus prisikėlė!)" - sako jis. "Ilisos anesti! (Išties prisikėlė!)" - atsako parapijiečiai.
Tokia yra iškilmingų Mišių, aukojamų Velykų naktį visose Egipto krikščionių koptų bažnyčiose, kulminacija. Ji skirta pačiai didžiausiai koptų ortodoksų šventei - Kristaus prisikėlimui. Šviesos jūroje akina ir į bažnyčią susirinkusi publika. Vyrai vilki madingus kostiumus ir ryši kaklaraiščius, moterų sukneles puošia brangakmeniai. Su šiuo spindesiu kontrastuoja tradiciškai kuklus koptų šventyklų vidus.
Velykinės Mišios eina į pabaigą. Iš pradžių vyrai, o vėliau moterys, iš anksto nusiavę batus, stojasi į eilę komunijos. Gavę po mažytį komunijos paplotėlį - kurbaną, vyrai jį užgeria šventintu vandeniu iš stiklinės. Moterys šį vandenį geria iš šaukštelio. Komunijos apeiga baigta, ir bažnyčia prisipildo varpų gaudesio. Jis užlieja visą Egiptą, skelbdamas jame gyvenantiems krikščionims apie prasidėjusią šventę.
Savitas koptų tikėjimas
Krikščionybę koptai traktuoja savitai - jie nepripažįsta dvigubos - dieviškosios ir žmogiškosios Kristaus prigimties, priimdami tiktai dieviškąją. Būtent koptai Egipte sukūrė naują religinės organizacijos formą - vienuolynus, vėliau jie išplito Europoje. Koptai bendraudavo savąja kalba ir naudodavosi savuoju raštu.
Kai 641 metais Egiptą užkariavo arabai, koptai penkis šimtmečius priešinosi arabų kalbai. Šiandien koptų kalba vartojama tiktai kai kuriais pamaldų momentais. Koptų bažnyčiose skambančios maldos ir giesmės nesulygintinos su jokiomis kitomis, kaip nesulyginamos koptų ikonos su kitų krikščionių bažnytiniais paveikslais. Kitaip nei katalikai ir protestantai, kurie didžiausia švente laiko Kalėdas, koptai, kaip ir stačiatikiai, Kristaus prisikėlime iš numirusiųjų įžvelgia pagrindinę savo tikybos prasmę.
Per gavėnią koptai nevalgo mėsos, negeria vyno ir netgi kavos. Dievobaimingiausieji maitinasi tik grūdų patiekalais, ypatingu būdu pagamintais su alyvų aliejumi.
Pačios griežčiausios gavėnios dienos - Didžioji savaitė, prasidedanti iš karto po Palmių (Lietuvoje - Verbų) sekmadienio, mininčio Kristaus įžengimo į Jeruzalę dieną. Velykų išvakarėse visos koptų šventyklos sužaliuoja nuo palmių šakelių. Prie jų jaunimas pina palmių šakeles taip, kad jos primintų pintinaites.
Didįjį ketvirtadienį, pagerbiant Kristaus, plovusio kojas savo mokiniams, atminimą, dvasininkai baltu šlapiu rankšluosčiu nubraižo kryžiaus ženklą ant kiekvieno parapijiečio kojos.
Didįjį penktadienį, kai pamaldos trunka visą dieną, kiekvienoje koptų bažnyčioje įrengiama improvizuota Golgota, o saulei leidžiantis vyksta Kristaus kūno smilkymo ir jo guldymo į karstą ritualas. Aplink Golgotą sustatomi parapijiečių sunešti buteliukai su actu, nes ant kryžiaus kenčiančiam Išganytojui prie lūpų buvo prikišta acte suvilgyta kempinėlė. Vėliau, parsinešę buteliuką namo, koptai pašventintu actu pagardina žalias daržoves, vienintelį savo valgį per pastarąsias porą dienų.
Užtat šv. Velykų rytą milijonai koptų sėdasi prie šventinio stalo, ant kurio tradiciškai puikuojasi keptas kalakutas arba avienos kumpis. Paskui iki vėlumos pramogauja gryname ore dalydamiesi dažytais kiaušiniais.
Kiaušinius dalija ir musulmonai
Egipte kiaušiniai dovanojami ir antrąją Velykų dieną. Į šį ritualą įsitraukia ir musulmonai, nes praėjus savaitei po krikščioniškų Velykų jie švenčia vieną mėgstamiausių islamo švenčių "Šamm an Nasim" (arabų kalba tai reiškia "lengvo pavasarinio vėjelio aromatas").
Šventė simbolizuoja pavasario atėjimą ir žemės ūkio darbų pradžią, todėl ji švenčiama gamtoje. Jauni ir seni Kairo gyventojai, pasipuošę ryškiais drabužiais, pasipila į sodus ir parkus, plaukioja valtelėmis po Nilą. Kai kurie net pasiekia piramides ir įsitaisę jų šešėlyje puotauja. Kiti vyksta į Kairo zoologijos sodą, o turtingiausieji mašinomis nukeliauja prie Raudonosios arba Viduržemio jūros.
Egipto kaimuose yra išlikęs senovinis paprotys šventinį rytą deginti iškamšas arba senus drabužius, manant, jog taip pavyks atsikratyti buvusios žiemos negandų. Tą dieną prie "lengvo pavasarinio vėjelio aromato" prisideda ir sūdytos žuvies bei acte išmirkytų žalių svogūnų kvapas. Būtent nuo svogūnų kvapo prasideda "Šamm an Nasin" šventės rytas, nes žalių svogūnų laiškų pundelius ar perpus perpjautas svogūnų galvutes žmonės vakare pasikiša po pagalvėmis, kad rytą pirmiausia užuostų svogūnus. Egiptiečiai tiki, kad tai apsaugos nuo ligų visus metus.
Būtinai ant egiptiečių stalo turi būti ir dažytų kiaušinių. Kiaušinių dažymas svogūnų lukštais į Lietuvą gali būti atkeliavęs taip pat iš Egipto. Egiptiečiai dar į svogūnų lukštų nuovirą įmeta kelis kavos grūdelius, kad spalva būtų intensyvesnė, ir verda kiaušiniai ant mažos ugnies labai ilgai - kone šešias valandas. Egiptiečiai tuos kiaušinius per Velykas ir per "Šamm an Nasim" šventę ne tik valgo, bet ir bando, kuris stipresnis, ridena.
Kai kurie egiptologai mano, jog tradicija dažyti kiaušinius per pavasario šventes gimė dar Senovės Egipte ir yra viena seniausių Žemėje. Jai - mažiausiai 5000 metų, nes viršutiniojo Egipto kapvietėse rasta dažytų kiaušinių lukštų. Senovės egiptiečiai manė, jog Žemė yra kiaušinio formos. Pavasario lygiadienio naktį jie rengdavo kiaušinių šventes. Europoje dažyti kiaušinius pradėta tik ankstyvaisiais viduramžiais. Šį paprotį iš Artimųjų Rytų parsivežė kryžiuočiai.
Parengė Danutė Kurmilavičiūtė