JAV administracijos sprendimas atsisakyti priešraketinio skydo elementų Vidurio Europoje sukėlė nerimą, visų pirma Čekijoje ir Lenkijoje. Pradėta kalbėti apie mažėjantį JAV dėmesį „naujosioms demokratijoms“ ne tik ES, bet ir Rytų Europos šalims, esančioms į rytus nuo ES. Nereikia daryti skubotų išvadų, nes JAV viceprezidento J. Bideno pasisakymai Gruzijoje ir Ukrainoje ir neseniai paskelbta JAV žvalgybos ataskaita patvirtino JAV dėmesį Rytų Europai ir susirūpinimą Rusijos tikslais. Iš šono atrodo, kad B. Obama, skirtingai nuo G. Busho administracijos, pasirinko viešą dialogo taktiką, bet, kaip pastebi tyrimų instituto „Stratfor“ įkūrėjas Georgeas Friedmanas B. Obama užsienio politikoje seka G. Busho pėdomis. Rugsėjo vidury Rusijoje vykusiame Valdai klubo susitikime tarp akademikų, žurnalistų ir V. Putino pastarojo pastabos apie B. Obamą, matyt nebe pagrindo, buvo stebėtinai šiurkščios. Amerika, trumpai tariant net ir krizės metu pernelyg galinga, kad lengvai užleistų savo pozicijas – jai reikalingi sąjungininkai ir vertybių plėtrai, ir savo kaštų mažinimui veiklai užsienyje.
Iš kitos pusės, ką ES veikia toje pačioje Rytų Europoje? Ar, perfrazuojant R. Kaganą, Veneros (Europos) atstovai skirtingi nuo marsiečių (JAV)? Trumpai tariant, šiek tiek. ES dėmesys Rytų Europai nuolat didėjo. Viskas prasidėjo nuo Berlyno sienos griuvimo. Vakariečiai suprato, jog prasidėjo grandioziniai politiniai pokyčiai. Subiro SSRS imperija ir daugybė naujų valstybių paniro į pokomunistinę transformaciją, kuriant visuomenes, valstybes, rinkos ekonomiką bei demokratiją. Vakarų šalys priešingai intelektualui F. Fukuyamai, kuris 1989 m. paskelbė ‘galutinę liberalios demokratijos pergalę‘, suprato, kad procesai po autoritarizmo žlugimo ne visada būna teigiami. Lotynų Amerikos demokratizacijos nuopuoliai ar autoritarizmo įsitvirtinimas Rusijoje aiškiai rodė, kad pokyčiai nėra vienkrypčiai.
Todėl, visą ES dėmesį, plėtrą ir “rytų politikas“, po 1989 m., pradedant ES plėtra į VDR, galima vertinti kaip bandymus norima linkme įtakoti pokomunistines reformas. Vakarų valstybių bendruomenė vien vertus tarsi jautė moralines skolas už SSRS dominavimą Vidurio ir Rytų Europoje, kita vertus, norėjo šalia savęs matyti stabilias ir prognozuojamas valstybes. Niekas nenorėjo, kad ekologinės grėsmės, nelegali migracija, nusikalstamumas, socialinės įtampos, politinis nestabilumas būtų kaimynų modus vivendi. Taip Europeizacija rytų link atvedė iki didžiausio masto ES plėtros, dėl kurios dabar jaučiamas politinis nuovargis. Visgi, ES dėmesys šiaurės-rytų Europai neišblėso. Dar 1997 m. suomiai „prastūmė“ ES Šiaurės dimensiją, kuri akcentuoja ES-Rusijos bendradarbiavimą šiaurės-rytų Europoje, lenkai kėlė Rytų dimensijos idėja 2003 m, o ES pradėjusi nuo „Platesnės Europos“ idėjos, išvystė Europos kaimynystės politiką, kuri aprėpė valstybes nuo Alžyro, Tuniso iki Vidurinių rytų regiono ir Pietų Kaukazo. Baltarusija dėl autoritarinio režimo tuomet liko nuošalyje. Nenuostabu, kad geografiškai išsklaidyta iniciatyva stokojo ambicijos ir neatnešė trokštamų pokyčių Rytų Europoje. Teritorinio integralumo, korupcijos, demokratijos plėtros, žmogaus teisių, įstatymo viršenybės idėjos likdavo tik fikcija.
Tuo būdu, Čekijos, Lietuvos, Lenkijos ir Švedijos diplomatijos pastangomis gimė Rytų partnerystė, kuri buvo pristatyta kaip (sic!) Švedijos-Lenkijos iniciatyva 2009 m. gegužės mėnesį. Nauja idėja iš esmės siekė tų pačių tikslų kaip ir ankstesnis ES politinis dėmesys rytų link – stabilumo, nuspėjamumo, energetikos importo diversifikacijos ir mažesnės Rusijos įtakos Ukrainoje, Baltarusijoje, Moldovoje ir Pietų Kaukaze. Trumpiau tariant, ES nori „supanašinti“ ir priartinti savo rytų kaimynus keldami kaip ir ES narystei reikalingus Kopenhagos kriterijus, kol kas nežadant narystės ES ir skatinant reformas. Tam, ES numatė net 600 mln., eurų iki 2013 m. Tai nėra dideli pinigai, žinant, kad Palestinai ES skiria vos ne tiek pat kasmet, tačiau yra signalas, kad projektai suartinantys ES ir rytų Europos šalis bus finansuojami. Rytų partnerystė pirmą kartą įtraukė ir Baltarusiją. Panašu, jog dialogo taktika, kurią pradėjo B. Obama tampa populiaria. Visgi, šią iniciatyvą galima vertinti kaip savotiškas sužieduotuves, kurios nereiškia, kad santuoka įvyks. Rytų partnerystė susiduria su keletu iššūkių.
ES kelia nemažai reikalavimų reformoms rytų Europoje. Aptariamo regiono šalys nėra vienodos demokratijos lygiu, orientacija į Europą ar energetinių šaltinių gausa ir todėl neaišku, koke bus reformų tempas ir kryptis. Kitas iššūkis - neigiama Rusijos pozicija iniciatyvos atžvilgiu. Kremlius supranta Rytų partnerystę kaip kišimąsi į Rusijos interesų zoną. Ne viena Rytų Europos šalis todėl renkasi balansavimo taktiką tarp Rusijos ir Vakarų, kadangi teritorinio integralumo problemos, energetinė priklausomybė ar įtempti santykiai su kaimynais leidžia Rusijai reikšti savo įtaką regione. Trečias iššūkis yra konkurencija su ES ‘Pietų dimensija‘. Pietų Europos valstybės žvilgsnius kreipia Šiaurės Afrikos, netgi Pietų Amerikos link ir primena Briuseliui, jog dvi paskutinės ES plėtros kiša pinigus į Europos šiaurė bei rytus ir taip ilgai tęstis negali. Galiausiai pati ES atsargiai vertina savo iniciatyvą, nes daugelis ES valstybių į Rytų Europą žiūri kaip į nelegalios migracijos, prekybos žmonėmis, narkotikų įvežimo ir kitų grėsmių šaltinius. Šešios Rytų partnerystės valstybės meta skirtingus iššūkius. Geriausia būtų pritraukti tas valstybes arčiau Europos per realius projektus, kaip laisva prekyba, vizų kainų sumažinimas ar panaikinimas kai kurioms visuomenės grupėms ir t.t. Partnerystė bus sėkminga, jei ji skatins modernizacijos projektus Rytų Europoje ir visuomenių palankumą Europai.
Lietuvos vaidmuo Rytų partnerystėje turi būti aktyvus. Tiesa, mūsų valstybės galia ir resursai yra riboti bei dabartinis ekonominis sunkmetis juos dar sumažina. Kita vertus, Lietuva palaikanti Europeizacijos procesus už rytinių sienų prisideda prie europietiškų vertybių ir stabilumo plėtros. Mažos valstybės dažnai akcentuoja vertybių reikšmę ir sklaidą, ir Lietuva patyrusi pokomunistinę transformaciją, vis dar gerai prisimenama iš SSRS laikų, yra vertinama kaip reformų „sėkmės pavyzdys“ bei gali padėti plėtoti dialogą tarp ES ir Rytų šalių. Juolab, kad kitose srityse sunku rasti nišą aktyviai užsienio politikai. Reikėtų, kaip kadaise darė Šiaurės šalys, pasirinkti vieną Rytų Europos šalį ar vieną ekspertinę sritį bei aktyviai joje dirbti padedant reformoms.
