Valdžios brukamai naujai atominei elektrinei, skambiai televizijos reklamose vadinamai „sava“, kišami milijardai litų. Tuo tarpu pinigų neprašantiems „vėjininkams“ įjungiami stabdžiai. 2004 m. Lietuvoje pradėjo kilti pirmosios vėjo jėgainės. 2011 m. jos jau pagamino 179 MW elektros galios arba 3 proc. visos šalyje suvartojamos energijos. Tokie skaičiai netenkina vėjo jėgainių parkų vadovų bei pasisakančiųjų už „žalią“ elektros energiją. Kas gi neleidžia aktyviau plėsti atsinaujinančių išteklių energetiką? Juk „žalioji“ energija ir jos pagrindu vykdoma energijos gamyba pripažinta prioritetine energetinės veiklos sritimi visoje ES.
Sunki pradžia
2004 m. Lietuvoje pradėjo kilti pirmos vėjo jėgainės. 2011 m. jos jau pagamino 179 MW elektros galios, arba 3 proc. visos šalyje suvartojamos energijos. Tokie skaičiai netenkina vėjo jėgainių parkų vadovų ir pasisakančiųjų už žalią elektros energiją. Kas neleidžia aktyviau plėsti atsinaujinančių išteklių energetiką?
Skandinaviško kapitalo bendrovė „4 energija“ jau ne pirmus metus investuoja į atsinaujinančių išteklių energetiką Baltijos šalyse. Pasak bendrovės vadovo Tado Navicko, įžengus į Lietuvos rinką susidurta su keblia situacija: „Negalima laisvai pasirinkti vietos, kur statyti vėjo jėgainių parką.“
„Buvo tam tikras kiekis licencijuotų parkų. Vienintelis kelias patekti į šitą verslą buvo įsigyti įmones, turinčias tas licencijas. Vėjo jėgainių parkas Mockiuose (Šilutės r.) pradėtas statyti prieš 3 metus ir jau veikia antrus metus. Šį parką įsigijome su visais leidimais ir vieta“, – pasakojo bendrovės „4 energija“ vadovas.
Tai geriausias vėjo jėgainių parkas Lietuvoje – jo naudingumo koeficientas siekia 35 proc., o tai yra išties didelis procentas net Europos mastu. „Tai lemia geras vėjas ir tinkamai parinkta technologija. Jėgainių bokštai siekia 108 metrus. Kai buvo pastatytas šitas parkas, niekur kitur tokių aukštų vėjo jėgainių bokštų nebuvo“, – pagyrimų vėjo jėgainių parkui Mockiuose negailėjo T.Navickas.
Darko ar puošia?
Vėjo energetika lietuviams vis dar yra naujovė. „Kai statėme vėjo jėgainių parkus, kaimo žmonėms tai buvo nematytas dalykas, tad tenka susidurti ir su jų priekaištais“, – kalbėjo parko direktorius.
Paklaustas, kas labiausiai nervina vėjo jėgainių kaimynus, T.Navickas įvardijo dvi pagrindines problemas: vizualinę taršą ir triukšmą. „Tai yra subjektyvus dalykas. Man, pavyzdžiui, atrodo, kad vėjo jėgainės puošia kraštovaizdį, o kitam atrodys, kad darko. Tad tai – diskusijų dalykas. Be abejo, šios jėgainės yra triukšmo šaltinis, tačiau jau planuojant parką stengiamasi jas išdėstyti taip, kad arti jų nebūtų gyvenamųjų namų“, – sakė socialiai atsakingos įmonės vadovas.
Pasak jo, triukšmo normos niekada neviršijo gyvenamųjų namų teritorijoje leistinos ribos. „Stengiamės spręsti iškilusias problemas. Ne vieno gyventojo name esame sumontavę naujus langus“, – tikino jis.
Mitai ir bauginimai
T.Navickas prasitarė, kad daug daugiau rūpesčių yra su tais gyventojais, kurie iš tiesų jokių pretenzijų vėjo jėgainių darbui neturi, tačiau vis tiek piestu stoja prieš bet kokias naujas statybas. „Yra nesutarimų su Vilkyčių kaimo bendruomene, kuri net teismuose aktyviai kovoja prieš mūsų veiklą, – pasakojo parko direktorius. – Kaimo sodybos nuo artimiausios jėgainės yra nutolusios mažiausiai per 1,5 km. Apie kokį nors poveikį to kaimo žmonės neturėtų kalbėti, tačiau čia, matyt, slypi visi kiti įnoriai, kurie mums kol kas neaiškūs“.
Pasak jo, žmonės bauginami įvairiausiais pramanais apie vėjo jėgainių poveikį: atseit žmogų veikia jėgainių skleidžiamas infragarsas, šalia jėgainių nelieka paukščių, gimsta dvigalviai veršeliai ir apskritai vyksta genocidas. „Žmonės prigąsdinti nebūtais dalykais, tačiau iš tiesų gamta puikiai sugyvena: ganosi stirnos, ratus suka įvairūs paukščiai“, – pramanais apie vėjo jėgainių poveikį gamtai stebėjosi T.Navickas.
Pasak Kintų seniūno Antano Kliženčio, jaunos šeimos, gyvenančios netoli tokių parkų, didelių pretenzijų nereiškia, o senyvi žmonės skundžiasi dažniau. „Jaunimas į vėjo jėgaines žiūri kaip į galimybę pagerinti savo buitį, aplinką, o senyvo amžiaus gyventojai skundžiasi įvairiais nepagrįstais gedimais: namuose blogai rodo televizorius, neveikia telefonas, – kaimo žmonių skundus „pristatė“ seniūnas. – Kai paklausiu, ar televizorius gerai rodė ir prieš jėgainės pastatymą, žmogus staiga nutyla.“
Užsienio praktika
Net ir skeptiškiausią nuomonę apie atsinaujinančių išteklių energetiką galėtų paneigti užsienio šalių patirtis. Štai Danijoje, Olandijoje ir kitose šalyse kaimų bendruomenėms, kurių pašonėje kuriasi vėjo jėgainių parkas, suteikiama dalis to parko akcijų. Kas tada norės tikėti bauginimais apie žalingą vėjo jėgainių poveikį? Žvelgi į besisukančius jėgainės sparnus ir žinai, kad tau kapsi papildomi pinigėliai.
Lietuvoje taikoma kitokia praktika. Jėgainių parkų fiksuota pajamų dalis yra skiriama specialiems savivaldybių administruojamiems fondams. Šie pinigai išleidžiami netoli tokių parkų esančių žmonių interesams tenkinti: asfaltuojamos gatvės, įrengiamas apšvietimas ir kt.
Vakarų Europos šalyse dauguma vėjo jėgainių yra pastatytos privačiose valdose, tad vietos gyventojai gauna papildomų pinigų ir iš žemės nuomos. Norint pastatyti vieną vėjo jėgainę reikia maždaug 15 arų. Toks žemės plotelis neretai išnuomojamas nepigiai – per metus vėjo jėgainių parko valdžiai gali tekti pakloti ir 2 500 eurų (8 600 Lt). Kiek mokama žemės savininkams Lietuvoje, T.Navickas atskleisti nenorėjo, tačiau pridūrė, kad su kiekvienu yra tariamasi atskirai.
Žaliąją energetiką ignoruoja
Vis dėlto didžiausius pagalius į ratus vėjo energetikai kiša nepalanki valstybės politika. „Per pastaruosius 4 metus nebuvo pradėtas statyti nė vienas naujas vėjo jėgainių parkas. Verslas gali spręsti gyventojų problemas, atsižvelgti į aplinkosaugos reikalavimus. O politika yra politika ir verslas čia jau ne ką gali padaryti, – apgailestavo parko direktorius. – „Vėjininkams“ (taip save vadina vėjo jėgainių statytojai ir šalininkai) valdžia yra pasakiusi, kad tik pastačius Visagino atominę elektrinę (VAE) bus leidžiama plėsti vėjo jėgainių parkus. Absurdas! Jei atsiras atominė (elektrinė), bus elektros perteklius ir žalioji energetika tiesiog neras vietos po saule.“
Šiuo metu Lietuvoje baigiamos statyti vėjo jėgainės, kurių bendra galia sieks 200 MW. Valstybė jau yra nusprendusi, kad vėjo jėgainių instaliuota galia Lietuvoje neturėtų viršyti 500 MW.
„Ketverius metus laukėme teisės aktų, kurie, tikiuosi, jau šį spalį bus patvirtinti ir šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje bus organizuojami nauji konkursai vėjo jėgainių parkams steigti. Atviroje jūroje galime pastatyti vėjo jėgainių parką, kuris elektra aprūpintų net ketvirtadalį Lietuvos. Reikia tik pritarimo ir leidimo. Jokių papildomų pinigų neprašome“, – sakė T.Navickas, priminęs, kad VAE jau išleista daugybė pinigų, nors ji net nepradėta statyti.
Parko vadovą neramina ir Klaipėdos rajono valdžios noras vėjo jėgainių parkus leisti statyti tik už 2 km nuo bet kurio gyvenamojo namo. „Rasti pakankamo dydžio vietovę, kuri būtų nutolusi nuo kaimų porą kilometrų, praktiškai neįmanoma. Greičiausiai tai dar vienas kovos prieš atsinaujinančių išteklių energetiką būdas“, – nuogąstavo T.Navickas.
Elektra pigi nebus
Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos prezidentas Saulius Pikšrys pritarė T.Navicko nuomonei, kad Lietuvoje reikia labiau skatinti ir plėsti žaliąją energetiką. Komentuodamas pasaulinę praktiką, aplinkosaugininkas priminė, kad vėjo energetikos plėtros srityje ES yra lyderė pasaulyje. ES viduje daugiausia elektros iš vėjo pagamina Vokietija, Danija, Ispanija, Didžioji Britanija ir Olandija. Danijoje vėjo jėgainės pagamina daugiau kaip 30 proc. elektros energijos (Lietuvoje vėjo jėgainės pagamina vos apie 3 proc. visos elektros energijos).
„Planuota, kad šalyje iki 2010 m. stovės 250 MW bendros galios jėgainių, tačiau dabar jų bendra galia, kaip ir minėjo T.Navickas, tesiekia 200 MW. O juk galėtume jau įgyvendinti naujus projektus ir didinti žaliosios elektros dalį bendroje energetikoje, – vylėsi S.Pikšrys. – Keli kilometrai nuo Klaipėdos, atviroje jūroje, yra didelis jėgainių statybos potencialas – pučia smarkiausi vėjai ir niekam jėgainės netrukdytų.“ Tačiau jis pakartojo „4 Energija“ vadovo žodžius: „Mūsų valstybės politika vėjo jėgainių atžvilgiu, deja, nėra palanki.“ O kam gi ji tada palanki? Spėlioti ilgai tikrai nereikia.
„Jei milijardai litų būtų skirti ne VAE, o vėjo jėgainių projektams paremti, galėtume pastatyti 500 MW galingumo jėgainių, ir elektra galėtų pigti nuo 30 iki 27 centų už kilovatvalandę“, – sakė T.Navickas. O S.Pikšrys teigė, kad pastačius VAE elektra šalyje kainuos net 70 ct už kilovatvalandę. Pasak jo, tokia kaina, įvertinus investicijas, kapitalo grąžą, palūkanų normas ir kitus veiksnius, yra reali.
Vėjo jėgainių pajėgumai neišnaudojami
Seimo narys,
Šiandien mūsų valstybėje kalbėti apie energetikos nepriklausomybę – tai tas pat, kas siekti karšto ledo. Mums turėtų būti svarbi energetinių išteklių įvairovė ir vienos kilovatvalandės kaina paprastam Lietuvos žmogui, o ne tai, kaip teigia valdantieji, kad visais atvejais vartotojas mokės vadinamąją (spekuliacinę) rinkos kainą.
Lietuva turi unikalų objektą – Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę. Tai vienas stambiausių pasaulyje energetinių objektų, kuris skirtas „imti“ elektros energiją, kai jos per daug ar ji pigi, ją akumuliuoti ir, kai atsiranda poreikis, ją atiduoti. Lietuvoje, be kitų šaltinių, privalo būti naudojama vėjo energetika. Vėjo jėgainių pajėgumai dideli ir neišnaudojami. Generuojamas galingumas ir jo potencialas Lietuvoje dideli. Kai generuojamas galingumas neišnaudojamas, jėgainės gali būti puikiai panaudotos kartu su Kruonio hidroakumuliacine elektrine, kai generuojama per daug – dirbtų tik Kruonio. Tačiau šioje srityje – nearti dirvonai.
Ar įvairovei reikalinga 30 mlrd. Lt kainuojanti atominė, ar vėjo ir kitų atsinaujinančių išteklių energetika? Ar tikslas dėl tikslo, ar tikslas – Lietuvos piliečio naudojamos elektros energijos kilovatvalandės kaina? Kokie čia interesai? Ir kieno? Tik jau ne nepriklausomybės!
Atsinaujinančių išteklių energetika vis tiek plis
Bronius Rasimas, Nacionalinio energetikos forumo pirmininkas
Akivaizdu, kad žaliosios energetikos rėmimas prieštarauja dabartinės valdžios norams bet kokia kaina statyti branduolinę jėgainę Visagine. Motyvai labai suprantami – bijoma, kad platus tiek vėjo ar saulės energetika, tiek biokuro naudojimas ne tik sukurs gerokai daugiau nuolatinių darbo vietų, palyginti su laikinomis darbo vietomis planuojamoje VAE, bet ir atsinaujinančios energijos dotacijų laikui pasibaigus (t. y. po 12 metų) atpigins visų rūšių atsinaujinančios energijos kainas.
O pigios VAE elektros galima būtų tikėtis tik po to, kai ji bus paleista (t. y. po 10–12 m.) ir išmokėtos skolos (dar 18–20 m.), tai yra apie 2045 m.! Kas tiek ilgai lauks?
Tikiu, kad kaip „nebeužtvenksi upės bėgimo“, taip ir atsinaujinančių išteklių energetika plis vis plačiau. Žmonės pripranta prie naujos formos „vėjo malūnų“, o procesas gerokai paspartės, kai kiekvienas ūkininkas turės savo, kad ir nedidelės galios, vėjo elektrinę, jungiamą į žemosios (0,4 kV) įtampos tinklą ir galės nuo savų poreikių atlikusią elektrą parduoti.
V. Žuklevičius
