Pirmasis su Europa susijęs ir garsiai nuskambėjęs kanibalizmo incidentas įvyko kryžiaus karų metu.
Pirminiai šaltiniai patvirtina, kad 1098 metais po sėkmingos Sirijos miesto Ma’arra apsiausties ir užėmimo krikščionys kariai valgė musulmonų mėsą. Iškart po šio fakto pristatymo istorija šaltiniuose tampa miglota. Kai kuriose kronikose teigiama, kad kūnai buvo paslapčia suvartoti “nuodėmingų švenčių” metu, kurias nulėmė badas ir vadai tam ne tik nedavė leidimo, bat paprasčiausiai apie tai nieko nežinojo. Kituose pranešimuose teigiama, kad kanibalizmas vyko su kareivių vyresniųjų pritarimu, kadangi iš tokių įvykių gimę barbariški pasakojimai galėjo padėti sukelti žmonėms baimę ir taip palengvinti pergales ateities kryžiaus žygiuose.
Bet kokiu atveju Europos visuomenė nesidžiauge tokiomis žiniomis. “Kiekvienas, kas rašė apie tokius įvykius, buvo sutrikęs. Pirmasis kryžiaus žygis buvo didis europietiškas epas. Žmonės norėjo atšvęsti tikį įvykį”, - teigė J. Rubensteinas. Tačiau pirmiausiai europiečiai turėjo susitaikyti su šį įvykį lydinčia, gėdą keliančia dėme – kanibalizmu...
Didelė problemos dalis buvo ta, kad kanibalizmas Ma’arra visiškai nederėjo su europiečių savivoka. Geradine Heng teigia, kad viduramžiais kultūriniai priešai – ne kariai ar religiniai herojai – dažnai buvo vaizduojami kaip kanibalai ar milžinai; toks įvaizdis taip pat visada lydėjo tuos, kurie įsibraudavo į kitas teritorijas, ką nors užkariaudavo. „Raganos, žydai, laukiniai, rytiečiai, pagonys – visi jie laikyti kanibalais; tačiau pagal XII amžiaus europiečio sąmonę jie tokiais negalėjo būti“, - teigia G. Hang.
Tačiau niekas nė nepastebėjo, kaip iki XII amžiaus kanibalizmas tapo europietiškos medicinos dalimi nuo Ispanijos iki Anglijos...
Iš pradžių į Europą iš Egipto pradėta importuoti į miltus sugrūstas mumijas – milteliai naudoti vaistų gamyboje. Tačiau pasak Durham universiteto mokslininko Richardo Suggo, netrukus tam pačiam tikslui pradėta naudoti ir vietinių lavonų (neseniai mirties bausme nubaustų nusikaltėlių ar tiesiog nelegaliai iškastų numirėlių) mėsa, oda, kaulai, kraujas, riebalai…
Pasak mokslininko, aukščiausią tašką medicininis kanibalizmas pasiekė apytiksliai 1680 metais. Šią praktiką galima atsekti iki graikų daktaro Galeno laikų – jis rekomendavo žmogaus kraują naudoti kaip kai kurių vaistų sudėtinę dalį jau II amžiuje po Kristaus. Ir tai tęsėsi iki XX amžiaus. Louise Noble teigia, kad 1910 metais vokiškame farmaciniame kataloge vis dar buvo galima rasti pardavinėjamų mumijų.
Kol europiečiai „valgė mumijas” tam, kad išsigydytų įvairias ligas, Europos misionieriai ir kolonistai keliavo į Naująjį pasaulį tam, kad vietinius gyventojus „išgydytų” nuo įtariamo barbariško kanibalizmo, kuris, beje, dažnai tapdavo priežastimi užkariauti teritorijas. “Visiškai įmanoma, kad europiečiai tuo metu suvartodavo daugiau žmogaus mėsos nei Naujojo pasaulio gyventojai”, - mano R. Suggas.
„Tai didžiulis paradoksas. Terminas „kanibalas” buvo naudojamas apibūdinti kažkam menkesniam už save (vartojančiam tokius pat, kai ir jis), tačiau civilizuotieji europiečiai taip pat vienu ar kitu būdu valgė žmogieną”, - teikia Louise Noble.
Mokslininkė Carmen Nocentelli, dirbanti XVI amžiaus literatūros ir kultūros lyginimo srityje, aiškina, kad žodis „kanibalas” anglų kalboje atsirado XVI amžiaus viduryje – jį „atgabeno” ispanų tyrinėtojai. Jis kildinamas iš ispaniško žodžio „Canibales”, kurį aprašydamas Karibų salų gyventojus, kaltinamus pamėgimu skanauti žmogieną, savo dienorastyje naudojo Kristupas Kolumbas. Mokslininkė taip pat teigė, kad iš tyrinėtojo dienoraščių matyti, kad jis iš pradžių netikėjo tokiais gandais ir kaltinimais.
Žodis „kanibalas” tapo populiariu aprašant Naujojo pasaulio gyventojus. Jis buvo kur kas patrauklesnis nei graikų ir lotynų vartotas žodis “anthropophagi”, kuris 1538 metų žodyne apibrėžiamas kaip nurodantis „žmones Azijoje, kurie valgė kitus žmones“.
Kadangi yra įrodymų, jog kolonistai perdaug pagražino pasakojimus apie Naujajame pasaulyje praktikuotą kanibalizmą, kai kurie mokslininkai netgi ginčija, kad tokios praktikos nebuvo arba tai buvo atskiri incidentai. Tačiau lygiai taip pat yra šaltinių, kurie kartu su archeologiniais įrodymais neleidžia abejoti, kad kai kuriose civilizacijose ir bendruomenėse, pavyzdžiui, Vidurinėje Amerikoje gyvenusių actekų ir dabartinės Brazilijos teritorijoje gyvenusių Tupinambá, kanibalizmas buvo paplitusi praktika.
S. Bowdler konferencijoje pristatė sąrašą plačiai aprašytų kanibalizmo atvejų. Ypatingą dėmesį ji skyrė tiems atvejams, kai susidaro įspūdis, jog tose kanibalizmą praktikavusiose bendruomenėse, tai nebuvo laikoma smerktina praktika.
Viena iš tokių kategorijjų – kanibalizmas siekiant išgyventi, t.y. kai asmenys valgė žmogieną dėl absoliučios būtinybės. Pavyzdžiui, kai 1972 metais Andų kalnuose sudužus lėktuvui išsigelbėjo tik 16 asmenų arba kai 1845 metais žlugo sero Johno Franklino ekspediciją į Arktiką.
Dar viena aptarta kanibalizmo kategorija – laidotuvių kanibalizmas arba mirusiųjų valgymas (praktikos ženklų aptikta Papua Naujojoje Gvinėjoje, Brazilijos ir Peru Amazonės teritorijose).
„Jiems tai nėra patologinė ir šlykšti praktika kaip mums gali pasirodyti. Tai pagarbos išreiškimo būdas mirusiam žmogui ir tam tikras būdas susitaikyti su to asmens mirtimi”, - aiškina Manchester universiteto mokslininkė Sarah-Louise Flowers.
Tuo metu, kai vieni konferencijos dalyviai rengė medžiagą apie kultūriškai priimtinas kanibalizmo apraiškas ir pasibaisėtinus serijinių žudikų įpročius, kiti dalyviai domėjosi kanibalų pristatymu populiariojoje kultūroje – seriale “Pietų parkas”, vampyrų istorijoje “Saulėlydis” ir kompiuteriniame žaidime “Pareigos šauksmas: zombiai“.
Pagalvojus apie mokslinius darbus tokiais pavadinimais kaip “Mėsos valgytojai Londone: kanibalai kosmopolitai XIX amžiaus fantastiniuose kūriniuose ir spaudoje“, „Spėk, kas ateina vakarienei? Kas dedasi kanibalo serijonio žudiko galvoje“ ir „Gero apetito! Trumpas kanibalizmo apgynimas“, mes tiesiog tikimės, kad užkandžiai konferencijos metu buvo vegetariški.
