Karlas Marxas, kuris pavadino religiją „liaudies opiumu“, prisijungė prie Galilėjaus, Charleso Darwino ir Oscaro Wildo – asmenų, kurie anksčiau buvo peikiami bažnyčios hierarchų, tačiau vėliau susilaukė netikėtos reabilitacijos.
Oficialus Vatikano laikraštis „L'Osservatore Romano“ trečiadienį paskelbė, kad K. Marxo ankstyvoji kapitalizmo kritika pabrėžė „socialinį susvetimėjimą“, kurį jautė „didžioji dalis žmonijos“. Ši žmonijos dalis buvo ir tebelieka atskirta nuo dalyvavimo priimant politinius ir ekonominius sprendimus.
Vokietijoje gimęs vieno iš popiežiškųjų universitetų istorijos ir šiuolaikinės filosofijos profesorius Georgeas Sansas savo straipsnyje argumentavo, kad K. Marxo darbai išlieka itin reikšmingi ir šiandien, kai žmonija siekia rasti „naują harmoniją“ tarp savo poreikių ir gamtinės aplinkos. Jis taip pat teigė, kad K. Marxo teorijos gali padėti paaiškinti kapitalistinėse šalyse nuolat išliekančią pajamų nelygybę.
„Kartu su K. Marxu mes turime savęs paklausti, ar susvetimėjimo formos, apie kurias kalbame, neturi savo šaknų kapitalistinėje sistemoje. Jei pinigai kaip tokie patys nesidaugina, kaip tuomet mes paaiškinsime turto sutelkimą kelių asmenų rankose?“ - rašė profesorius.
Netikėti pagyros žodžiai K. Marxui verčia klausti, kuri anksčiau tikėjimui nepatogi persona bus reabilituota kitu žingsniu. Praėjusiais metais Vatikanas pastatė statulą astronomui Galilėjui. Tai buvo tarsi atsiprašymo ženklas už tai, kad 1633 metais astronomas buvo teisiamas už savo teiginius, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Vasario mėnesį kitas įtakingas bažnyčios asmuo pareiškė, kad Ch. Darwino evoliucijos teorija yra suderinama su krikščionišku tikėjimu. Galiausiai liepos mėnesį pagyrų susilaukė homoseksualus rašytojas O. Wilde'as, kuris „prisidengdamas amoralumo kauke, klausė, kas yra teisinga, o kas klaidinga“.
Profesorius G. Sansas teigia, kad K. Marxo intelektualinio palikimo svarbą temdo tai, kad komunistai smarkiai iškraipė jo mintis. „Nė kiek neperdėsime teigdami, kad niekas nepažeidė K. Marxo interesų labiau nei marksizmas“ - teigė profesorius.
Vos prieš porą metų popiežius Benediktas XVI buvo pavadinęs marksizmą viena skaudžiausių moderniojo amžiaus rykščių. „Marksistinė sistema ten, kur ji rado kelią į valdžią, paliko ne tik liūdną ekonominės ir ekologinės destrukcijos, tačiau ir žmogaus dvasinės pragaišties paveldą“ - teigė popiežius viešėdamas Brazilijoje.
Tačiau pontifikas negailėjo kritikos ir kapitalizmui. Savo paskutinėje enciklikoje Benediktas XVI teigia, kad kapitalizmas pametė savo tikrąjį kelią ir ekonominę darną galima atstatyti tik užtikrinant teisingumą silpniausiems. Popiežius pasisakė už rinkos reguliavimą.
Profesorius G. Sanso teigimu, K. Marxo filosofija taip pat nėra be trūkumų. Jo nuomone, K. Marxo materealistinė pasaulėžiūra reiškė tai, kad žmogus jam tapo tik tam tikru metu susiklosčiusių materealinių, ekonominių ir fizinių aplinkybių kūriniu. G. Sansas aiškina, kad po 1989 metų, turint omenyje pusę amžiaus trukusią patirtį, jau veikiausiai niekas nebetiki, kad privati nuosavybė yra bloga ir neteisinga pati savaime. Galiausiai tikrai niekas netiki, kad nuosavybės kolektyvizacija gali būti visų problemų sprendimas.
K. Marxas tikėjo, kad kapitalizmas žlugs dėl savo vidinių prieštaravimų, o jį po pereinamojo laikotarpio pakeis komunistinė santvarka. K. Marxas gimė 1818 metais Vokietijos Tryro mieste, žydų šeimoje. Nors tai buvo katalikų dominuojamas miestas, tačiau Karlo tėvas Heinrichas atsivertė į protestantizmą, kad išvengtų antisemitizmo.
K. Marxas buvo pakrikštytas, tačiau visą gyvenimą liko ateistu. Kadaise jis pastebėjo, kad religija yra prispaustų žmonių dūsavimas, beširdžio pasaulio širdis ir bedvasio pasaulio siela. Religija K. Marxui buvo liaudies opiumas.
Dėl savo radikalių pasisakymų už darbininkų klasės revoliuciją K. Marxas buvo išvytas iš kelių Europos valstybių. 1849 metais jis persikėlė į Londoną ir ten gyveno iki savo mirties 1883 metais.
Profesoriaus G. Sanso tekstas apie K. Marxa visų pirma buvo išspausdintas jėzuitų ordino leidžiamame leidinyje „La Civita Cattolica“. Šį leidinį iš anksto peržiūri ir patvirtina Vatikano valstybės sekretoriatas. Papildomos reikšmės straipsniui suteikė faktas, kad vėliau rašinį perspausdino ir oficialus Vatikano leidinys „L'Osservatore Romano“.
