Dvi idėjos – keisti Lietuvos vardą, kad jis būtų lengviau ištariamas užsieniečiams, ir keisti Lietuvos vėliavą, kad užsieniečiai čia daugiau investuotų, – yra didžiai giminingos. Jas sieja ta pati gariūniška dvasia ir tas pats intelekto lygis.
„Trispalvė – vargšų vėliava?“ – tokia pirmojo puslapio antrašte Kovo 11-osios išvakarėse pasidabino laikraštis „Vilniaus diena“. Po šia antrašte skelbiamos iliustracijos palydimos komentaru: „į Lietuvos labai panašios Etiopijos, Ganos ir Senegalo vėliavos“.
Ką gi, savo valstybės šventes mes iš tiesų mokame švęsti originaliai. Tai puiki proga pratęsti kasdienius pabambėjimus, kaip viskas aplinkui blogai, pasityčioti iš nebrandžios tautos, netikusios valdžios ir nevykusių valstybės simbolių.
Antai neseniai praėjusios Vasario 16-osios proga Lietuvos televizija net specialią laidą surengė. Jos vedėjas Edmundas Jakilaitis iškart pradėjo nuo klausimo, ar lietuviai – kumečių tauta? Šitaip paklaustas istorikas Česlovas Laurinavičius dar bandė išsisukinėti: esą jis gal taip ir yra kalbėjęs, bet šiandien, šventine proga, norėtų pasakyti ką nors pakilesnio. Kur tau – E. Jakilaitis primygtinai tęsė kumečių temą. Žodžiu, nieko ypatinga, viskas kaip kasdien. Šventė – ne priežastis keisti į kraują įaugusius įpročius. Bet štai valstybės simboliai – jau gal kiek išskirtinė, tikrai „šventinė“ tema.
Paminėtas „Vilniaus dienos“ vedamasis yra gausiai iliustruotas Lietuvos bei trečiojo pasaulio kraštų vėliavomis ir užima net du „šventinio“ laikraščio numerio puslapius. Internetinės žiniasklaidos gerbėjams parengta ir internetui skirta jo versija (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=16258954). Autorė Jolita Skinulytė reiškia ypatingą susirūpinimą istorinės Lietuvos valstybės vėliavos likimu, ta proga cituoja jos atkūrimą jau seniai propaguojantį žymų mūsų heraldikos specialistą Edmundą Rimšą.
Istorinė Lietuvos valstybės vėliava, suprantama, verta pagarbos, ir jos statuso įteisinimas būtų sveikintinas dalykas. Tik abejotina, ar žmonės, ta proga skubantys suniekinti tautinę vėliavą, iš tiesų jaučia gilią pagarbą istorijai ir istorinei vėliavai.
Afrikietiškos paralelės ir akcentai J. Skinulytės straipsnyje – tai tik įvadas į iš tiesų stulbinančius apibendrinimus. Rinkodaros specialistu pristatytas Eduardas Potašinskas tikro „specialisto“ tonu porina: „Dabar pagal vėliavos spalvas ir išdėstymą esame tarp vargingiausių valstybių. Mūsoji vėliava neįsimintina, ji užsieniečiams primena kurios nors Afrikos šalies vėliavą, nuolat painioja. Jei vėliavoje turėtume veržlų Vytį, jis būtų įsimintinas, išskirtinis, verstų domėtis: kieno tai vėliava, kokia tai šalis, kur ji yra, gal ten galima investuoti“.
Norėčiau pasakyti, kad seniai nesu skaitęs panašaus nusišnekėjimo. Deja, tai būtų netiesa. Visiškai panašaus lygio nusišnekėjimas neseniai nuskambėjo per visą pasaulį, nes, tiesą sakant, juo ir buvo siekiama tokiu būdu „garsinti Lietuvos vardą“. Kai sausio 24 d. premjero Gedimino Kirkilo vadovaujama Lietuvos įvaizdžio formavimo komisija patvirtino eilinę Lietuvos įvaizdžio formavimo koncepciją, jos autoriai, matyt, apsvaigę nuo minčių apie laukiančius solidžius honorarus, autoritetingai mestelėjo idėją keisti anglišką Lietuvos vardą ir tokiu būdu dar labiau išgarsinti Lietuvą. Motyvas – kad užsieniečiams būtų lengviau ištarti.
Būtent su tokiu pagrindiniu akcentu, ir pristatant taip kaip „Lietuvos pareigūnų“ poziciją, ši „koncepcija“ ir apskriejo viso pasaulio žiniasklaidos kuriozų skiltis. Puiki dovana Lietuvos įvaizdžiui Lietuvos vardo tūkstantmečio išvakarėse. Dievaži, Lietuvos įvaizdžiui išeitų į naudą, jeigu būtų nustota mokėti pinigus įvaizdžio kūrėjams.
Betgi šitos dvi idėjos – keisti Lietuvos vardą, kad jis būtų lengviau ištariamas užsieniečiams, ir keisti Lietuvos vėliavą, kad užsieniečiai čia daugiau investuotų, – yra didžiai giminingos. Jas sieja ta pati gariūniška dvasia ir tas pats intelekto lygis. Turbūt geriausiai potašinskišką mentalitetą patenkintų tokia Lietuvos vėliava – baltame audekle didelis užrašas: „Best place to invest“ arba tiesiog „Čia galėtų būti jūsų reklama“. Iš tiesų istorinė Lietuvos valstybės vėliava čia niekuo dėta, ir tokio mentaliteto atstovams apskritai nereikėtų apie ją kalbėti.
Vargšais mus daro ne vėliava, ne vardas ir ne kiti mūsų tapatybės simboliai. Vargšų įvaizdį formuoja viešojoje erdvėje besireiškiantys dvasios ubagai. Tad ne dėl vėliavos, Lietuvos vardo ar kažkam besivaidenančios „kumečių tautos“, o būtent dėl šių vargšų ir tenka labiausiai apgailestauti. Kitą vertus, nereikia jų pernelyg sureikšminti. Verčiau iškelkime savo Trispalvę ir švęskime Lietuvos Nepriklausomybę.
