Varėniškis menininkas Vytautas Baublys – Lietuvos rekordininkas: jo nutapyta garsiojo lenkų dailininko Jano Mateikos paveikslo „Žalgirio mūšis“ kopija (147x338 cm) pripažinta didžiausia kopija, o svarbią Lietuvos istorijos datą – Žalgirio mūšio 600-ąsias metines – jis sutinka baigęs šio paveikslo originalaus dydžio fragmento kopiją.
Lietuvoje tarsi rasos lašeliai saulėtą rytą švyti įvairiapusiais talentais ir nepaprastu darbštumu apdovanoti žmonės – kuklūs, gilūs, nesigirdami kuriantys grožį. Varėnoje taip pat gyvena toks lietuviškas grynuolis, talentingas menininkas V.Baublys, nesiekiantis nei garbės, nei pripažinimo. Varėniškiai su V.Baublio kūryba pažįstami seniai – pirmieji jo darbai buvo eksponuojami dar sovietmečiu. Tačiau jau tada, kai daugelis gūžėsi savo darbais bijodami neįtikti partiniams vadukams, reguliavusiems kultūrą ir meną, iš Perlojos kilęs Vytautas buvo savimi – jis neveidmainiavo ir nesistengė būti saldus, todėl darė taip, kaip jautė, – daugialypėje jo kūryboje buvo ryškus Lietuvos istorijos motyvas, jo rankomis atgimė didieji Lietuvos kunigaikščiai, partizanų vadai, vaidilos. Tuo laiku tai buvo tolygu nusikaltimui, tačiau užsispyręs perlojiškis elgėsi taip, kaip liepė jo širdis. O lietuviška kovotojo dvasia jo kūryboje – iš tėvų, iš gimtinės Perlojos, garsios istorine savo praeitimi, stipriais ir kovingais žmonėmis. Kunigaikščiui Vytautui Didžiajam prieškario metais statytas paminklas išliko ir sovietmečiu – jo taip ir neišdrįso nugriauti, nes, sako, perlojiškiai jį užstojo savo krūtinėmis. „Aš iš Perlojos“, – prataria Vytautas ir tuo, regis, viskas pasakyta. Jis priduria: „Daugelis plaukė pasroviui, jie nebuvo kovotojai, net bijojo pūstelėti prieš. Mano darbus tada nelabai ir imdavo į parodas – neatitiko sovietinės koncepcijos“. Neseniai vienos parodos atidaryme Varėnos r. savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Regina Svirskienė prisimins, kaip Vytautas ir sovietmečiu tautodailės parodoms pristatydavo kūrybinių darbų, kuriuose puikavosi kunigaikščiai, o plakatus piešdavo lietuviškomis spalvomis...
Tačiau didžiausia, pasak V. Baublio, svajonė buvo nutapyti garsiojo lenkų dailininko J. Mateikos paveikslo „Žalgirio mūšis“ kopiją, tik ta svajonė, pasirodo, ne taip lengvai pildėsi, nes sovietmečiu niekur negalėjo gauti normalios reprodukcijos. Kuo taip viliojo Vytautą garsusis paveikslas?
Priminsime, kad J.Mateikos „Žalgirio mūšis“ – garsiausias dailininko darbas, Lenkijoje vadinamas nacionalinės kultūros perlu. Garsusis paveikslas iš karto buvo pripažintas kaip unikaliausia 1410 m. prie Griunvaldo įvykusio „tautų mūšio“ meninė vizija, su nepaprasta įtaiga milžiniškoje drobėje (4,26 mx9,87 m) perteikianti sąjungininkų kariuomenės pergalę prieš Kryžiuočių ordiną ir jo talkininkus. Monumentaliame paveiksle atskleidžiamas lemtingas Žalgirio mūšio pabaigos reginys – įnirtingai besikaunančių nesuskaičiuojamų karių grumtynės. Šioje J. Mateikos meninėje vizijoje, kurioje regima daugiau nei prieš pusę tūkstantmečio įvykusių kautynių kulminacinė akimirka, ypatingas dėmesys sutelktas į besigrumiančių kariuomenių vadus – ant žirgo pergalės ekstazėje triumfuojantį Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą ir paskutines akimirkas prieš žūtį kovojantį didįjį Kryžiuočių ordino magistrą Ulrichą fon Jungingeną. „Žalgirio mūšio“ kompozicinė ašis – Lietuvos valdovas Vytautas Didysis. Ypatinga ekspresija ir kautynių dinamiškumu pasižymi aplink Vytauto Didžiojo figūrą sugrupuotos mūšio scenos. J. Mateikos paveiksle „Žalgirio mūšis“ galima identifikuoti net apie 90 istorinių asmenų, minimų šaltiniuose kaip mūšio dalyviai.
Taigi Vytautui, visa savo esybe pasinėrusiam ir gyvenančiam garbinga Lietuvos istorine praeitimi, iš kurios jis sėmėsi idėjų kūrybai, nutapyti šio paveikslo kopiją prilygo didžiausiam gyvenimo darbui. Prasidėjus Atgimimui, 1988 metais, atsirado galimybė išvažiuoti su varėniškių delegacija į Lenkiją, Mikolaikus. V.Baublys vyko tikėdamasis rasti šio paveikslo reprodukciją. Nusipirkti nepavyko, tačiau šią reprodukciją jam padovanojo vietinės vidurinės mokyklos direktorius. Grįžęs Vytautas ėmėsi darbo. Žvilgčiodamas į originalo reprodukciją, menininkas garsiąsias istorines asmenybes tapė savo drobėje, stengdamasis tiksliai ir preciziškai atkartoti kiekvieną potėpį, šviesos ir šešėlių žaismą, kiekvieną, net ir mažiausią, detalę. Visas 90 istorinių asmenybių (beje, šiame paveiksle yra ir paties J.Mateikos veidas) Vytautas įsiminė. Jis prisipažįsta, kad įkvėpimo ir energijos sėmėsi mitinguose. Kadangi dirbo “valdiškame" darbe dailės dirbtuvėse, kur darydavo įvairią vaizdinę agitaciją, tapydavo po darbo, poilsio dienomis, nuvogdavo laisvą minutę ir darbo metu. Trečdalio originalo dydžio kopiją V.Baublys nutapė per trejus metus.
Prieš keletą metų agentūra „Factum“ šį V.Baublio paveikslą įtraukė į Lietuvos rekordų knygą, kurioje pažymėta, kad tai yra didžiausia paveikslo „Žalgirio mūšis“ kopija – 147x338 cm dydžio, drobė, tapyta aliejumi. Šį paveikslą autorius saugo savo namuose, tačiau „išleidžia“ ir į viešumą – ne kartą juo gėrėjosi ir žavėjosi įvairių parodų lankytojai, beje, jis buvo rodomas ir Seime vykusioje parodoje.
Neseniai V. Baublys baigė dar vieną garsiojo „Žalgirio mūšio“ fragmento originalaus dydžio kopiją, kurios centre – Vytautas Didysis, vedantis karius į kovą. Šis darbas su pertraukomis užtruko 14 metų ir pretenduoja būti didžiausia šio paveikslo fragmento kopija. Šie du paveikslai – tik didžiausi tapybos darbai, kuriems autorius paskyrė daug laiko ir įdėjo širdies. Darbų – daugybė, o juose – viskas, kas lietuviška: nuo įspūdingų kunigaikščių iki paprastų žmonių, Nukryžiuotojo skulptūrų iš juodojo ąžuolo, juodalksnio, iš kriauklių sukurtų mozaikų, metalo plastikoje ir tapyboje pavaizduotų visų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių iki kitų darbų, turinčių ir praktinę paskirtį. Neįtikėtina, kad tai galėjo sukurti vienas žmogus. Kelia susižavėjimą preciziška, tiksli, meniška, nevyriškai kruopšti kūryba ir pats autorius. Iš kriauklelių sukurti Čiurlionio paveikslą ar kitą mozaiką – bene keturių mėnesių darbas, o nušlifuoti medį ar iškalti portretą vario ar žalvario plokštėje – ne tik kūrybinis, bet ir sunkus fizinis darbas. Nemažai darbų V. Baublys padovanojo jo gimtinėje – Perlojoje – įkurtam muziejui, kad žmonės eitų, žiūrėtų, prisimintų garbingą Lietuvos praeitį, jos didvyrius ir semtųsi iš jų stiprybės. Santūraus būdo ir kuklus menininkas apie savo darbus nelinkęs daug kalbėti, nes jie patys kalba; jis nesivaiko garbės ir šlovės, netgi savęs dailininku nelaiko – jis tik šiaip „pasikrapšto“, o tikrieji dailininkai turi būti mokslus baigę. Jo mokslai – vieni metai S. Žuko taikomosios dailės technikume, kurį jis turėjo palikti ir grįžti namo, nes tėvams tuo metu sunku buvo sūnų išlaikyti. Bet tie metai, pasak Vytauto, jam davė labai daug: supratimą apie meną, kompozicijos pajautimą, kaip kempinė jis sugėręs garsių mokytojų – Ušinsko, Prapuolenio, Švažo, Mozūraitės-Klembienės – mokymą. Nors gyvenimas vedė kitais keliais, bet kas buvo duota gamtos nuo mažumės, lydi. Su šypsena prisimena ankstyvą vaikystę, kai mama nupirko pirmąjį sąsiuvinį, į kurį jis turėjo rašyti pirmąsias raides, bet pasislėpęs, pasiseilėdamas cheminį pieštuką, jį visą pripiešė...
Daugiau nei keturis dešimtmečius trunkantis kūrybinis laikotarpis subrandino menininko patirtį, tačiau idėjų versmė neišsenka. Jų semiasi ir iš dabarties, ir iš praeities. Vasarą jis skiria medžiagų paieškai. Nardo Merkyje ir ieško juodojo ąžuolo, o suradus iškelti iš upės gal kelis tūkstantmečius sraunių vandenų skalautą ąžuolo pliauską, permirkusią ir įgavusią juodą spalvą, ne taip jau paprasta; laiko prireikia ir kriauklėms, kurių ieško vietiniuose vandenyse, kaip ir neįprastų medžių ar kelmų – vietiniuose miškuose. Ir, pasak Vytauto, kai turi medžiagų, žiūri, ką iš jų galima padaryti.
Nepriklauso V. Baublys jokioms sąjungoms – dirba pats sau vienas, įsiklausydamas į save, įsižiūrėdamas į gamtą, teikiančią nuolatinį įkvėpimą, kunkuliuojančią jo širdyje ir patriotinius jausmus budinančią karžygių dvasią, kuria pulsuoja jo kūriniai.
V. Baublio kūryboje – kaip ant delno mūsų tautos istorija, svarbiausi akcentai ir žmonės... Kažin kuris dar Lietuvos menininkas paveikslais, skulptūromis, mozaikomis, metalo plastika rašė šlovingą savo tautos istoriją? O gal jis yra vienintelis universalus menininkas, kurio kūryba yra verta būti pripažinta Lietuvos nacionaline vertybe?
