Lietuva – jūrinė valstybė, tad jūreivių žūtys neišvengiamos. Kasmet uostamiestyje pagerbiami iš jūros negrįžę jūrininkai. Atviroje jūroje jų atminimui į vandenį nuleidžiami gėlių vainikai. Šį kartą mus labiau domina katastrofos, į kurias yra patekę mūsų tautiečiai, ir didesnės nelaimės vidaus vandenyse.
Kam skambėjo varpai?
Įprasta, kad kur nors pasaulyje nuskendus laivui, Londone, Loido draudimo kompanijos centrinėje būstinėje, nuskamba varpas. Paskutinį kartą pagerbiant lietuvius jis skambėjo 2000-ųjų birželį, kai uraganas pasiglemžė „Linkuvą“ ir jos įgulą.
Transportinis refrižeratorius „Linkuva“ pateko į uraganą „Carlota“ Ramiajame vandenyne prie Meksikos krantų. Dingusio su 18 žmonių įgula laivo ieškojo JAV ir Meksikos gelbėjimo tarnybos – du lėktuvai ir karinis laivas su sraigtasparniu, tačiau veltui.
Geriausias AB „Klaipėdos transporto laivynas“ laivas, pastatytas 1988 metais Japonijoje, nuskendo.
Visi „Linkuvos“ įgulos nariai buvo Lietuvos piliečiai ir gyveno Klaipėdoje. Dauguma įgulos narių – patyrę jūreiviai.
Amžinai jūroje liko „Linkuvos“ kapitonas – 50 metų Anatolijus Bobrovas, kapitono vyr. padėjėjas Ivanas Vorožcovas (47 m.), kapitono antrasis padėjėjas Vladimiras Krylas (40 m.), vyr. mechanikas Valentinas Popkovas (61 m.) ir kiti jūreiviai.
Jūros gelmės yra pasiglemžusios motorlaivius „Bajorai“, „Elatma“, „Marija“, „Jurbarkas“ bei dar kelis kitus Lietuvos laivyno laivus, tačiau žmonių aukų pasisekė išvengti.
Visu greičiu į krantą
Aukų išvengta ir taip vadinamuose vidaus vandenyse, kai 1980 metų birželio 1 dienos popietę Nemune ties Sovietsku ant povandeninių sparnų skriejanti „Raketa“ rėžėsi į akmeninę dambą, peršoko ją ir pakibo ant tokios pat dambos.
Kelioms sekundėms įsivyravo tyla, vėliau iš salono pasigirdo sužeistųjų dejonės. Per avariją buvo sužeisti 48 keleiviai. Laivu, neskaitant ekižpažo, plaukė 70 žmonių, nors buvo parduoti tik 54 bilietai. Kiti keleiviai buvo viršplaniniai ir pinigus mokėjo tiesiai įgulai. Perkrautą laivą jau iš pat pradžių sunkiai sekėsi pakelti ant sparnų ir kapitonas prašė keleivių, kad šie pereitų į laivo galą. Marių viduryje laivas vėl „sėdo“ ir kapitonui teko pakartoti prašymą. Rusnėje išlipus keliems keleiviams atrodė, kad kelionė tęsis laimingai, tačiau avarijos išvengti nepavyko.
Netrukus į avarijos vietą iš Sovietsko kaukdamos atlėkė greitosios. Miesto ligoninėje iškart pritrūko vietų, sužeistieji buvo guldomi koridoriuose. Lengviau sužeisti į Kauną buvo parplukdyti laivu „Zaria“, kuris plaukiojo iš Kauno į Jurbarką. Kai vakare jis prisišvartavo Kaune, laukiantieji pamatė, kaip į krantą vienas po kito lipa žmonės apibintuotomis galvomis, rankomis ir kojomis. Kaip įprasta sovietmečiu, buvo daroma viskas, kad apie avariją sužinotų kuo mažiau žmonių.
Kol vyko tardymas, laivo kapitonas mirė, tad prieš teismą stojo tik mechanikas. Jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme.
Perkrauta valtis
Žmonės mena ne vieną didelę tragediją, atsitikusią ežeruose ar upėse. Štai 1964 metų gegužės 2 dieną Dysnų ežere ties Medeišių kaimu apie 100 metrų nuo kranto apvirto medinė valtis su varikliu. Šaltame vandenyje atsidūrė 12 ta valtimi plaukusių žmonių. Aštuoni nuskendo, 3 buvo išgelbėti, viena moteris pati pasiekė krantą. Tarp žuvusiųjų buvo ir du vaikai. Vienai mergaitei buvo tik 9 mėnesiai, o berniukui 11 metų.
Medeišių kaimas įsikūręs maždaug už kilometro nuo ežero. Ten gyvenantys Sabaliauskai tą dieną nusprendė aplankyti į Grybėnų kaimą kitoje ežero pusėje nutekėjusią savo dukrą, kuri ką tik buvo pagimdžiusi. Nuplukdyti visą giminę sutiko gretimame kaime gyvenęs Juozas Rapnikas, kuris turėjo medinį laivą su pakabinamu varikliu. Kartu su tėvu kaimynus plukdė ir J. Rapniko vienuolikmetis sūnus.
Tuzinas žmonių valčiai buvo per didelis krūvis, nes vanduo beveik liejosi per bortą. O kai valtis kryptelėjo, vandens šliūkštelėjo daugiau ir ji ėmė skęsti. Galas su motoru ūmai paniro, o priekis kyšojo iš vandens stačias.
Vanduo buvo labai šaltas, žmonės apsirengę, tad 5 Sabaliauskai ir 2 Rapnikai bei senelis nuskendo. Senosiose Medeišių kapinaitėse iškilo neįprastas kapas – 5 kauburėliai ir vienas paminklas su pavardėmis bei vienoda mirties data.
Likimas nepagailėjo jaunystės
1996 metų vieną rugsėjo pradžios trečiadienį Kauno mariose ties Pažaislio vienuolynu apvirtus kateriui, nuskendo 5 Jėzuitų gimnazijos auklėtiniai. Kadangi gimnazijoje dar buvo nebaigtas remontas, devintokai važiavo į Pažaislį.
Atvykę į paplūdimį vaikai svarstė klasės reikalus, linksminosi. Kai mariose pasirodė iš jachtklubo pusės plaukiantis kateris, vienas iš vaikinų mostelėjo ranka ir laivas priplaukė prie kranto. Jo vairininkas sutiko vaikus paplukdyti. Pirmas reisas buvo sėkmingas. Kadangi oras prastėjo, į valtį antajam reisui sulipo 11 moksleivių ir auklėtoja. Vieni įsitaisė denyje, kiti sulindo į kajutę.
Besukant ratą kateris metėsi į šoną, pakrypo ir akimirksniu apvirto. Buvusieji denyje sukrito į vandenį. Kai kurie vaikai patys nuplaukė į krantą, kiti laikėsi įsikibę apvirtusio katerio. Juos gan greitai į krantą ištraukė gelbėtojai. O štai tie, kurie buvo kajutėje – keturios mergaitės ir berniukas – nuskendo.
Katerio vairininkas, dėl kurio kaltės paskendo 5 moksleiviai, buvo nuteistas 4 metams laisvės atėmimo, atidedant bausmės vykdymą. Jis buvo teisiamas už transporto taisyklių pažeidimą, dėl kurio buvo žmonių aukų. Pagal taisykles kateryje galėjo plaukti tik 6 žmonės.
Bilietas į mirtį – 200 rublių
Būta kelių didelių katastrofų, kuriose nuskendo ir lietuviai.
1986 metų rugsėjo 1-ąją visą pasaulį apskriejo pranešimas: „Naktį netoli Novorosijsko, susidūręs su krovininiu laivu, patyrė avariją ir paskendo keleivinis garlaivis „Admirolas Nachimovas“. Sovietų Sąjungoje buvo prasidėjusi „perestroika“, tad apie katastrofą jau nebuvo slepiama. Tų metų periodikoje skelbtais duomenimis, laive buvo 888 keleiviai ir 346 įgulos nariai. Nuskendo 423 žmonės. Laivu plaukė ir dvi turistų grupės – 68 žmonės – iš Lietuvos: Kauno ir Marijampolės. Kauno grupė į namus sugrįžo be 17 kelionės draugų, Marijampolės – be 10.
Ilgus dešimtmečius Juodosios jūros laivininkystės pasididžiavimas – gražuolis laineris „Admirolas Nachimovas“ pagal grafiką švartuodavosi Novorosijsko mieste. Į uostą jis įplaukdavo 14 valandą, o išplaukdavo 22. Per tas kelias valandas keleiviai susipažindavo su miestu, kiti degindavosi saulėje, maudydavosi. Nors kelialapiai kainavo apie 200 rublių – sovietmečiu tai buvo dideli pinigai – jų nusipirkti buvo beveik neįmanoma. Laimė nusišypsodavo tik tiems, kuriems kelialapius paskirdavo profsąjunga.
Cemeso įlanka, kurioje nuskendo laivas, panaši į milžinišką pasagą. Ja plaukiojančių laivų kursai buvo nepriekaištingai suderinti. Paprastai įlanka priminė autostradą, tačiau tą vakarą iš uosto išplaukė tik „Admirolas Nachimovas“. Aplink – jokių laivų. Tik iš priekio plaukė krovininis laivas „Piotras Vasevas“. Vienas iš naujausių laivų, prikimštas japoniškos elektronikos, į Novorosijską vežė 40 000 tonų javų.
Iš „Nachimovo“ „Vasevui“ buvo pranešta, kad laineris plaukia savo kursu, ir buvo paprašyta, kad „Vasevas“ patvirtintų, jog praleis keleivinį laivą. Iš „Vasevo“ patvirtino, tačiau laivai pavojingai artėjo vienas prie kito.
Kelios minutės iki susidūrimo „Nachimovas“ ėmė staigiai keisti kursą. „Vaseve“ irgi suprato, kad susidūrimo neišvengs, nes tūkstančius tonų metalo taip greitai nesustabdysi. „Vasevas“ savo priekine dalimi smogė į plaukiančio „Nachimovo“ dešinįjį bortą ir suardė dalį korpuso. „Nachimovas“ ėmė krypti į dešinę pusę ir per itin trumpą laiką – 7 minutes – nugrimzdo į vandenį.
Keleiviai ir ekipažas buvo pasmerkti. Šimtai žmonių nuo denių pasipylė į jūrą. Kai kas iš jų mokėjo plaukti, o kai kas – ne, vieni suspėjo pasigriebti gelbėjimosi liemenę, kiti šoko be jos. Laimėjo tie, kurie iš karto plaukė nuo laivo kuo toliau, nes šis virto ant šono ir krėslai, suolai, įvairūs metaliniai daiktai krito į jūrą žmonėms tiesiai ant galvų.
Visus domino tik viena – kodėl toks didelis laineris akimirksniu nuskendo. Net „Titanikas“, kuris buvo pralaužtas gerokai daugiau, vandens paviršiuje išsilaikė 3 valandas.
Pasirodo, kad „Nachimovas“ buvo gana senas laivas. Nuo stapelių Vokietijoje jis buvo nuleistas 1925 metais. Du mėnesiai iki katastrofos buvo surašytas aktas, kad laivas paseno ir jį laikas nurašyti į metalo laužą. Iki tos datos buvo likusios 6 dienos.
Tardymo metu buvo nustatyta, kad abu kapitonai pažeidė įstatymus. Krovininio laivo kapitonas Viktoras Tkačenko ir jo kolega Vadimas Markovas buvo nuteisti kalėti po 15 metų, tačiau 1992 metais abu buvo išleisti į laisvę.
Tik faktai:
1955 metais Juodojoje jūroje nuskendo karinis laivas „Novorosijsk“. Spėjama, kad priekinė laivo dalis užkliudė nuo karo laikų likusią vokišką miną. Nuskendo 608 jūreiviai. Tarp jų – ir bent 10 pašauktų į tarnybą iš Lietuvos. O iš viso tarnaudami sovietų armijoje žuvo daugiau kaip 1600 lietuvių.
1994 metais Baltijos jūroje nuskendo keltas „Estonija“. Jūros gelmės pasiglemžė 852 keleivius. Tarp jų ir 3 iš Lietuvos. Tik 137 žmonės, tarp kurių ir 1 lietuvis, buvo išgelbėti.
