Ar tikrai valstybinės šventės yra šventės Lietuvos žmogui, o gal jos reikalingos tik politikams, ar tikrai švenčiame ne iš pareigos, o gal valstybinių švenčių yra per daug? Šiais klausimais svarstyta Gedulo ir vilties dieną naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje „Ar valstybinės šventės yra šventės Lietuvos žmogui?“
Etnologas, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Libertas Klimka, skaitantis kursą apie istorines šventes, neabejoja, kad paminėjimo reikalingos datos yra reikšmingos mūsų istorinei atminčiai. Pasak L. Klimkos, valstybinės šventės reikalingos pirmiausia tautiškumui ugdyti, nes tik iš tautiškumo išauga patriotizmas ir pilietiškumas.
„Antra vertus, aš pasitikslinu dažnai tokiu būdu ‒ savo pirmakursių studentų paklausiu, kokia šiandien diena? Jeigu tai būtų šiandien (Gedulo ir vilties dieną ‒ ELTA), tai sulaukčiau turbūt labai nedaug atsakymų. Iš tikrųjų jaunimui tos šventės nekalba taip, kaip vyresnės kartos žmonėms, kurie turi skaudžią istorinę patirtį. Jaunimas jų nebesureikšmina, net mano studentai, motyvuoti istorijos studijų, jau jie tų datų neskiria vienų nuo kitos“, ‒ pripažįsta etnologas.
„Šventės, rengiamos valstybiniu mastu, yra būtinos, bet jas reikia daryti talentingai, jų turinį pateikti labai apgalvotai. Manau, kad kiekviena šventė turėtų savyje subalansuoti du polius ‒ sakralųjį (šventės metu prisimename istorinį laiką arba istorinius įvykius, kas labai svarbu visai valstybei) ir pramoginį (buvimas kartu yra džiaugsmingas, džiugus ir artinantis žmones). Sakyčiau, atmintinos dienos turi šiuos polius ‒ net rugpjūčio 23‒iąją minėdami Lietuvai pražūtingą Ribentropo‒Molotovo sutartį, mes galim pasidžiaugti, kad tauta išliko per katastrofas, skausmingus įvykius, ir dalis žmonių sugrįžo iš tremčių, lagerių, sibirų. Taigi ir netekties paminėjime yra viltis ateičiai“, ‒ pabrėžia profesorius.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) vadovas Gintaras Rinkevičius antrina etnologui, kad visos šventės turi būti talentingai pateikiamos, o šventes žlugdo rutina, sustabarėjusios minėjimo programos.
„Viskas priklauso nuo žmonių ir nuo to, kaip minimos atmintinos datos ir švenčiamos šventės, kaip apie jas kalbama mokykloje, jaunimui, žiniasklaidoje, ir kas kalba, kaip talentingai sugeba tai pateikti. Juk visada reikia surasti bendrą kalbą ‒ su jaunimu vienaip, su pagyvenusio amžiaus žmonėmis galbūt kitaip. Bet visada nuo informacijos skleidėjų priklauso, kiek jie talentingi ir kiek jie patys išsilavinę žmonės, kad galėtų pateikti įdomiai, taip, kad liktų viltis, svajonė, tokia nuotaika, kuria kažkada gyvenome“, ‒ vardijo G. Rinkevičius.
Pasak dirigento, daug priklauso ir nuo to, kaip mes ‒ tauta, piliečiai ‒ jaučiamės. „Jeigu mes jaučiamės prispausti, jei jaučiam, kad mus baus už tai, kad neiškelsim vėliavos, ir tik apie tai galvosime, nebus gerai pilietiškumo, vilties ir tautos savimonės propagandoje“, ‒ svarstė LVSO vadovas.
Prof. L. Klimka pastebi, kad dabar dedama pastangų, jog valstybinės šventės taptų džiugesnės. „Yra švenčių scenarijų, kurie jaunesnei kartai pateikia istorinius įvykius teatralizuotai, su žaisme, gal per muzikinius kūrinius, kurie gali būti naujai interpretuojami, pateikiami modernesne forma. Matau, kad šventės jau pateikiamos įdomiau, pavyzdžiui, Valstybės diena man tampa malonia galimybe nuvažiuoti į Kernavę, pamatyti ten senųjų amatų demonstravimus ‒ tai juk primena visą Lietuvos istoriją nuo akmens amžiaus, Valstybės dieną ten kasmet pamini apie 20 tūkstančių žmonių, ten gražiai atsiskleidžia pažintinis aspektas, ugdoma istorinė sąmonė, ir visai ne didaktiniu būdu, žaismingai“, ‒ džiaugiasi etnologas, svarstantis, kad gal šiek tiek teatralizavimo tiktų ir Vasario 16‒osios šventei.
Parlamentaras Mečislovas Zasčiurinskas sako, kad šventė yra dvasios būsena, o mūsų valstybėje pati pagrindinė šventė turėtų būti Vasario 16‒oji.
„Šventė turi būti širdyje, viduje, kaip ir pagarba. Bet realiame gyvenime deklaruojame, kad esame už šeimą, o įstatymus leidžiam tokius, kad sužlugdytume šeimą, motinas, vaikus, pensininkus. Tai veikia žmonių pasąmonę“, ‒ pripažįsta Seimo narys.
