Centralizuotas atlyginimų planavimas, valstybės tarnyboje išsisėmė. Beveik du šimtmečius jis išgyveno savo aukso amžių, bet XX a. pabaigoje išryškėjo šitokios darbo atlyginimo sistemos bankrotas. It Prokrusto lova centralizuota atlyginimų už darbą sistema vienam yra vis labiau per trumpa, o kitam – pernelyg nepadoriai per didelė.
Prie šios lovos pridėjus dar geležines „pilnos darbo dienos“, „draudimo dirbti kituose darbuose“ ir kitas panašias taisykles, gauname centrifugą, kuri iš valstybės tarnybos jau išsiurbė daug gerų specialistų, o artimiausiu laiku, jei tik šios tendencijos bus nepažabotos, gali paralyžiuoti daugelio mūsų institucijų darbą – jose paprasčiausiai neliks kam dirbti. Jau dabar daugelyje viešojo sektoriaus įstaigų matome aibę tuščių vakansijų, kurių vis daugėja. Viena ir tikrai ne paskutinių priežasčių – nelanksti atlyginimų sistema.
Atlyginimai valstybės tarnautojams, ne paslaptis, nustatomi centralizuotai. Vyriausybė nustato bazinį atlyginimą, prie kurio pridedami priedai, kuris dauginamas iš tam tikrų koeficientų, o atlikus visus sumavimus, po lygybės gautas skaičius ir išmokamas valstybės tarnautojui.
Nesvarbu ar tarnautojas sargas, ar dėstytojas, atlyginimas jam mokamas pagal tą pačią tvarką, visiškai neatsižvelgiant į jo darbo našumą ar į darbo pobūdį. Imkime du mokytojus. Vienas širdį ir sumanumą atiduodantis ir kitas, bet kaip atbambenantis savo pamoką. Akivaizdu, jog pirmojo darbas bus kokybiškesnis ir duos daugiau naudos visuomenei. Deja, jis nėra įvertinamas – šie abu mokytojai uždirbs tiek pat, nes atlyginimai skaičiuojami ne nuo rezultato, o pagal užimamas pareigybes ir „prasėdėtas kietvalandes“. Maža to, kad tokia tvarka stipriai demotyvuoja gerus darbuotojus, apmokėjimas už prasėdėtas valandas „sėdėti“ ir skatina. O kam dirbti, plėšytis, jei tavo pastangos nebus atitinkamai įvertintos?
Atlyginti už pasiekta rezultatą, o ne už sugaištą laiką yra ne tik protingiau, pigiau, efektyviau. Tokia sistema motyvuoja darbuotojus dirbti ir dirbti reikalingus darbus, priešintis kvailoms laiko sąnaudoms ir nereikalingoms funkcijoms. Dabartinė sistema puikiai dera tik sargo darbui, kurio darbas yra tam tikrą valandų skaičių saugoti objektą, ir kai kurioms kitoms fiksuotoms paslaugoms matuoti ir atlyginti. Logiška: prasėdėjai penkias valandas, uždirbai kaip už penkias valandas. Prasėdėjai dešimt – uždirbai dvigubai nei pirma.
Protinio darbo atveju, kuris vis labiau dominuoja viešajame sektoriuje, situacija yra kitokia. Protinio darbo našumas nėra išmatuojamas „kietvalandėmis“, kadangi toks darbas yra individualus kiekvieno asmens intelektinių sugebėjimų vaisius. Čia produktyvi darbo valanda kartais yra tūkstančius kartų vertesnė už šimtą neproduktyvių, o rezultatyvus su ekskliuzyvine kompetencija sietinas sprendimas – niekada nebus pakeistas tūkstančiais biurokratinių siūlymų, plaukiančių iš standartizuotų procedūrų ir rutininės administravimo tradicijos (kartais matuotinos tūkstančiais darbo valandų). Akivaizdu, jog protinio darbo negalime standartizuoti. Jį galime įvertinti tik pagal rezultatą. Vaizdžiai tariant, ekspertui mokame ne už laiką, sugaištą skaitant knygas, studijuojant teorijas ir geras patirtis, o už kompetenciją, duodančią esminį indelį mūsų siekiamam rezultatui.
Galiausiai, tokia sistema atima iš institucijų galimybę motyvuoti darbuotojus, kaip ir įdarbinti ekspertinio lygmens specialistus. Biurokratinių „kietvalandžių“ apskaitos buhalteriai, gal būt ims mums priekaištauti: girdi, yra premijos, kategorijos ir kitokie Prokrusto lovos patobulinimai! Tačiau realybė kalba pati už save: ekspertinio lygmens specialistai plūsta ne į viešąjį sektorių, bet iš jo. Šios priemonės yra ribotos ir nesuteikia laisvės vadovui taikyti įvairias motyvavimo strategijas – nuo darbo namuose, darbuotojų draudimo iki sporto klubo abonemento apmokėjimo, studijų finansavimo ar kelialapio į Egiptą šeimai. O juk tai yra šiuolaikinės darbuotojų motyvavimo sistemos elementai, kurias galėtume pritaikyti ir mūsų valstybinėse įstaigose.
Decentralizuoti darbo apmokėjimo sistemą, suteikti vadovams daugiau laisvės organizuojant įstaigos veiklą, motyvuojant darbuotojus, būtų sunku. Juk esama sistema tokia „sava“, o ir keistis tingisi.. Tik ar taip tingėdami nesulauksime dienos, kai valstybei tarnauti teliks tik tie, kurių nepanorės imti verslininkai?
Prof. dr. Kęstutis Masiulis, Chorst Klaus, Naujosios viešosios vadybos fondas, www.nvv.lt
