Artėjant 2013 metų pabaigai Seime vis nenutyla diskusijos ir ginčai dėl 2014 metų Valstybės ir savivaldybės biudžeto projekto priėmimo. Tai viena iš pagrindinių ir svarbiausių Seimo kompetencijai priskirtų funkcijų – numatyti gaunamas lėšas ir paskirstyti išlaidas. Biudžeto projektas, po dviejų svarstymų Seime, buvo priimtas gruodžio 12-ąją dieną. Ne paslaptis, kad šiais metais svarstant biudžetą didelę sumaištį įnešė priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl darbo užmokesčio atstatymo, kuris krizės laikotarpiu buvo sumažintas valstybės tarnautojams ir teisėjams.
Sunku vertinti, kodėl Konstitucinis Teismas išskyrė būtent valstybės tarnautojus ir teisėjus iš visuomenės tarpo ir nusprendė jiems pirmiausia sugrąžinti sumažintą dalį atlyginimo. Bet daugelis sutinka, kad Konstitucinio Teismo priimtas sprendimas, kuris įpareigojo Vyriausybę ieškoti pinigų valstybės tarnautojų ir teisėjų per krizę patirtų ekonominių nuostolių kompensavimui buvo netinkamas ir neatspindi solidarumo principo. Šiuo atveju Konstitucinis teismas priėmė sprendimą nei pasitaręs, nei pasikonsultavęs su Vyriausybe apie finansinę padėtį Lietuvoje. Manau, kad Konstitucinis Teismas pirmiausia turėjo pasidomėti ar valstybė yra pajėgi surasti papildomus 215 mln. litų atlyginimų atstatymui, turėjo pagalvoti apie socialiai jautrius asmenis, kuriems atlyginimų sumažinimas buvo itin skaudus, nepamiršti pensininkų, kuriems per krizę sumažintai pensijų daliai kompensuoti reikia ne mažiau kaip 1-1,2 mlrd. litų.
Vis dėlto reikia nepamiršti ir pasidžiaugti, kad ateinančiais metais planuojamame biudžete didesnis dėmesys skiriamas kultūros ir meno įstaigų finansavimui, stiprinama teisėtvarka, siekiama išsaugoti kaimo mokyklų tinklą regionuose, daugiau lėšų bus skiriama policijos veiklai, nacionalinėms tiesioginėms išmokoms, mokinio krepšeliui. Ateinančiais metais turėtų džiaugtis Mažeikių ir ypač Vilniaus miesto savivaldybės, kurioms padidinta gaunama gyventojų pajamų mokesčio dalis. Tik kyla vienas itin svarbus klausimas - ar tikrai Vilniaus miesto savivaldybė tikslingai panaudos gautas lėšas ir gelbės sostinę nuo bankrutavimo, ar vis dėlto vėl imsis utopinių projektų?
Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės skola siekia daugiau nei 1 mlrd. litų, bet Vilniaus miesto meras, Artūras Zuokas, vis dar imasi milijonus kainuojančių projektų ir tuo pačiu metu mažina lėšas, skirtas socialiai jautriems asmenims.
Vilniaus miesto savivaldybė negalvoja apie savo miestiečių gerovę ir nesiekia palengvinti gyvenimo, o vieną po kito priiminėja sprendimus, kurie tik riboja ir apsunkina vilniečių padėtį mieste. Vienas iš daugelio gėdingų sprendimų - tai papildomais mokesčiais „apkrauti“ neįgaliuosius asmenis. Negalią turintys asmenys nebegali nemokamai pasiekti dienos centrų, už važiavimą mikroautobusu per mėnesį turi susimokėti apie 30 Lt, kai mėnesinės pajamos neretai siekia vos 400 Lt. Taip pat sumažintos kompensacijos tėvams (globėjams), kurių vaikai kas rytą keliauja į mokyklą autobusais iš kitų savivaldybių, miestelių ar aplinkinių kaimų. Žinoma, savivaldybė turi puikų pasiteisinimą – tiesiog trūksta lėšų ir skola tokia didelė, kad reikia taupyti kiekvieną litą ir atsisakyti socialiai jautriems asmenims skirtų lengvatų.
Įdomu tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė kažkodėl puikiai sugeba surasti keliasdešimt milijonų ir investuoti į tokius grandiozinius projektus kaip oranžiniai dviračiai “Cyclocity”, oro linijų bendrovė „Air Lituanica“, ar už 13 mln. litų įsigyti Jono Meko kolekciją.
Gaila, bet prognozės, kad toks grandiozinis projektas, kaip oro linijų bendrovė „Air Lithuanica“, bus nuostolingas nuo pat bendrovės įsteigimo - pasitvirtino. Lietuvos oro transporto versle vos per kelerius metus neliko kelių įmonių: „Fly LAL“, „Air Lietuva“, „Amber Air“ ir kt. Pasaulyje tik kelios oro linijų bendrovės dirba pelningai ir tik todėl, kad turi masinių skrydžių į šiltuosius kraštus. Vilniaus miesto savivaldybė tikrai nėra pajėgi tokį projektą išlaikyti ir dar paversti jį pelningu - ypač po paskutinėmis dienomis išgirstų naujienų, kad „Estonian Air“ pranešė nutraukianti skrydžių paslaugų sutartį, nes bendrovė „Air Lithuanica“ nevykdo finansinių įsipareigojimų. Tai vienas iš daugelio ženklų, kad bendrovė nėra finansiškai pajėgi konkuruoti su kitomis oro linijomis ir kyla grėsmė, kad naujos milijoninės skolos guls ant vilniečių pečių, kai bendrovė bankrutuos.
Nereikėtų pamiršti Gugenheimo aferos, kuri vis atgimsta jau ne vienerius metus. Meras Artūras Zuokas vis dar nepraranda vilčių ir svajų, kad Vilniaus mieste, šalia taip miestiečių pamilto Baltojo tilto, stovės Gugenheimo muziejus. Idėja gal ir graži, bet vien garsios irakietės architektės Zahos Haidi muziejaus architektūrinis projektas kainuotų apie 7 mln. litų, o pačios statybos - apie trečdalį milijardo. Vien šio muziejaus “galimybių studijai”, parodžiusiai tai, kad įrengti garsųjį Gugenheimo muziejų Vilniuje nėra jokių galimybių, iššvaistyta apie 600 tūkst. litų mokesčių mokėtojų lėšų.
Ir vis dėlto savivaldybė, švaistanti milijonus nuostolingiems projektams, garsiausiai rėkia, kad jiems reikia didinti GPM. Anot A. Zuoko, GPM dalį būtina padidinti ir tada savivaldybė bus pajėgi vykdyti savo įsipareigojimus, rasti lėšų kompensacijoms ir kitaip gerinti vilniečių padėtį. Didžiulė klaida buvo numatyti ateinančių metų biudžete, kad Vilniaus miestui tenkanti GPM dalis bus ne 42 procentai, o 48 procentai. Taip Vilniaus miesto savivaldybės biudžetas turėtų pasipildyti papildomais 100 mln. litų. Dėl tokio sprendimo nukentėjo net šešios Lietuvos savivaldybės, kurioms pritrūko skirti lėšų. Kodėl gi Vilniaus miesto savivaldybei didiname gaunamas lėšas, bet tuo pačiu iš kitų savivaldybių atimame? Manau, kad pirmiausia reikėjo kurį laiką pastebėti, kaip Vilniaus miesto savivaldybė susidėlioja prioritetus, ar pagaliau vertina ir gina vilniečių interesus ir poreikius, nesiima milijoninių investicinių projektų, kurie neatneša jokios naudos. Tik tada būtų buvę galima svarstyti galimybę didinti GPM mokesčio dalį 6 procentais, tenkančią Vilniaus miesto savivaldybei ir gelbėti miestą nuo milijardinės skolos. Dabar milijonų švaistymas, neatsakinga ir miestiečius skriaudžianti politika nekelia pasitikėjimo nei A. Zuoku, nei jo vadovaujama savivaldybe.
