Ar galima įsigyti valstybę už 1 litą? Gal ir ne. Gal Lietuvos Respublikos už tiek bankams niekas ir neįkeistų – nebent apsižioplinę. O už 10 mln. litų? Irgi gal tik dėl neatidumo – energetinis „liūtas“ vertinamas labiau. Taip labai, kad net elektros kainą reikia skubiai pakelti – kad tik nepasijustų skriaudžiamas.
Tik štai kur bėda – net ir toks projektas, kainuojantis milijardus, negali aprūpinti ir patenkinti visų apetitų. Kai kam telieka tenkintis atliekomis. Šiais laikais trupiniai ir graužtukai kainuoja arba 10 milijonų, arba 1 litą, arba „kiek reikia“. Ir atrodo ne visai įprastai. Vilniaus televizijos bokštas, kurį galima matyti ir iš Naujininkų, ir iš Riešės, ir iš Karoliniškių, yra tokia – sunkiai pastebima - smulkmena. Kai kas dargi teigia, kad ir atgyvena – nuo 2012 m. neliksią analoginės televizijos, tai nebereiksią ir bokšto – tokį samprotavimą girdėjau Seime. Į klausimą, ar prancūzai visai kvaili ir konservatyvūs, nes negriauna Eifelio atitikmens – buvo numota ranka: mūsų bokštas esą ne toks gražus.
Šį negražų ir atgyvenusį niekalą, kurio prieigos truputį aplaistytos Sausio 13-osios patriotų krauju, Lietuvos radijo ir televizijos centras (LRTC) pasirengęs įkeisti. Už minėtą 10 mln. litų sumą. Žemę po juo – daugiau nei 5 ha – už 1 litą. Valstybė yra LRTC šimtaprocentinė savininkė, o susisiekimo ministras, socialdemokratas Algirdas Butkevičius – už šį turtą atsakingas asmuo.
Klausiau ministro – ar minėti skaičiai tikri? Atsakė – „melas ir šmeižtas“. Klausiau jo patikėtinio pačiame LRTC – direktoriaus Algirdo Vydmonto. Šis buvo įdomesnis: sakė – komercinė paslaptis. Kai pastaroji tapo nebe tiek slapta, paaiškėjo, kad nekokie reikalai su „melu ir šmeižtu“.
Spalio 6 d. „Panoramoje“ melo ir šmeižto nebeminėta. Tiesiog imta deklaruoti skaidrumą bei teisėtumą. Matyt, buvo labai įsikarščiuota – šalia Ryšių reguliavimo tarnybos, Viešųjų pirkimų komisijos, kurios esą sankcionavo šį konkretų sandorį, bendrininku paminėtas dar ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK). Jo pirmininkui Alvydui Sadeckui tai pasirodė kiek netikėta. Bet ministras, anot komiteto boso, jam paaiškino, kad „kažkas apsižioplino“. Kažkodėl man labai subjektyviai atrodo, jog kažkas tiesiog melavo.
Na, bet ką gi – žioplintis tikrai galima. Juk kalbame apie smulkmenas. Bendrovė „Samsung Electronics“ ir LRTC pasirašė sutartį, įtvirtinančią kompanijų partnerystę diegiant Lietuvoje mobilųjį „WiMAX“ ryšį. Paslauga pirmiausia bus pasiūlyta Vilniaus ir kitų didžiųjų Lietuvos miestų gyventojams. Planuojama, kad 2010 m. „WiMAX“ technologija pagrįsta mobilaus interneto paslauga bus teikiama visoje Lietuvoje. Per trejus metus į projektą ketinama investuoti daugiau nei 100 mln. litų. Paskui, kiek žinoma, dar 200 mln. „Samsung Electronics“ teiks reikiamą „WiMAX“ įrangą: instaliuos 530 bazinių stočių, tieks antenas, atliks garantinį ir pogarantinį techninį įrangos aptarnavimą ir kt. Kad projektas pavyktų ir atgyvenęs bokštas su visa žeme bei administraciniais pastatais netaptų varžytinių objektu, tereikia per kokius metelius iš „Omnitel”, „Bitės GSM” nudžiauti kokius 100 000 bevielio interneto naudotojų. Smulkmena.
Paskutinis teisėtas ir skaidrus apsižioplinimas: esą palaiminus visoms minėtoms institucijoms (viena jau atsižegnojo) sandoris įvyko be jokių viešų konkursų. Įrangą tieksianti bendrovė pasirinkta laisvos formos derybų keliu. Nepatikimi šaltiniai pasakoja, kad dar ir paskrendant iki Pietų Korėjos. Atstumai ir užmojai dideli. Vienas litas čia nėra svarbus.
