Panorėjus galima sumažinti kainas ir net pakelti atlyginimus, tačiau politikai nesiryžta to padaryti.
Ekonomistai sutaria dėl vieno – Lietuvą išlaiko skurdžiausio ir vidutinio socialinių sluoksnių atstovai. Prispaudus verslininkus didesniais mokesčiais, jie bankrutuos ir „prigamins“ bedarbių arba susipakuos ryšuliukus ir pasitrauks į patogesnes šalis: vieni – į Rytus, o kiti – į Vakarus. Ką daryti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika?
Kas siurbia iš kišenės
Ekonomistas Jonas Valatka teigė, kad Lietuvoje nenorima pabrėžti žmonių gyvenimo kokybę svarbiausių lemiančių problemų. Didžiausia iš jų – ne mokesčiai, o kainos.
„Yra keli siurbliai, kas dieną siurbiantys pinigus iš mūsų kišenių. Jie išsiurbia nepamatuotai daug, – sakė J.Valatka. – Vienas iš jų – degalai. Juos galėtume atpiginti, bet to nedarome.“ Ekonomisto nuomone, Konkurencijos taryba nieko nedaro, kad situacija pasikeistų.
Apie galimus degalinių tinklų kartelinius susitarimus kalbama nebe pirmus metus.
„Aiškinimas, kad kyla naftos kainos ir dėl to brangsta degalai, skirtas tiems, kurie nori tuo tikėti, – įsitikinęs J.Valatka. – Jei norime atvažiavę į degalinę prisipildyti baką už realią kainą, valstybė turėtų paskatinti konkurenciją šiame sektoriuje.“ Tai padaryti nėra sunku. Pašnekovo tvirtinimu, sostinės meras Artūras Zuokas žengė įdomų ir naudingą žingsnį, nutaręs kurti valstybinę taksi firmą. Ši konkuruos su esamomis privačiomis taksi firmomis, tvarkingai mokės mokesčius, o žmogus galės rinktis, „valdišku“ ar privačiu taksi jam važiuoti.
Panašų principą valstybė galėtų taikyti ir degalų rinkoje. „Juk turime Klaipėdos naftos terminalą. Kas valstybei trukdo Roterdamo biržoje nupirkti degalų ir pardavinėti juos dešimtyje ar keliolikoje degalinių? Reikia tik įsteigti valstybės valdomą nedidelę kompaniją, kuri biržos kainomis įsigytus degalus pardavinėtų su tokiu pat akcizu ir PVM, kaip ir privačios degalinės“, – aiškino J.Valatka. Jo įsitikinimu, valstybės valdomoje įmonėje dyzelino litras kainuotų 30–50 centų ar net litu pigiau nei privačiuose tinkluose. Tai paskatintų konkurenciją, ir „Lietuvos žmonės pagaliau pamatytų realią degalų kainą“.
Kitas pinigų siurblys, anot pašnekovo, – vienos didžiausių Europoje vaistų kainos. Ekonomistas stebėjosi, kodėl valstybė negali sudaryti būtiniausių vaistų sąrašo, jų nupirkti didmenine tvarka ir pardavinėti valstybinėse vaistinėse. Tai nesugriaus susiformavusios prekybos medikamentais sistemos, tik paskatins konkurenciją. „Juk turime didžiausią aparatą – ligonių kasas, ministeriją, kuris galėtų plėtoti šią idėją ir imtis ją įgyvendinti“, – sakė J.Valatka. Ligoninių aprūpinimo pigesniais vaistais klausimas jau sprendžiamas. „O žmogus yra vaistinių tinklų nepasotinamo pelno troškimo auka, vaistai pas mus vieni brangiausių Europoje. Juk tinklai nustato kainas pagal žmogaus mokumą. Tik kai žmonės nepirks vaistų, nes mirs jų neįpirkdami, gal tada kainas ir sumažins“, – svarstė ekonomistas.
Trečias mūsų pinigų siurblys – neadekvačiai didelės maisto produktų kainos. Anot J.Valatkos, tam daugiausia įtakos turi kainas diktuojančios Lietuvoje susiformavusios oligopolinės struktūros. Mažmeninė ir didmeninė prekyba sukoncentruota tose pačiose rankose, tad mažesnis žaidėjas į šią sistemą gali įeiti tik pirkdamas prekes iš tų pačių struktūrų. Dažnai jos valdo didmeninę ir mažmeninę prekybą ne tik maisto produktais, bet ir vaistais.
„Oligopolijos susiformavo dėl valdžios neveiklumo ir aplaidumo. O kam mums reikalinga valstybė? – retoriškai klausė J.Valatka ir pats atsakė: „Kad teiktų paslaugas, kurių reikia mums visiems ir be kurių išsiversti negalime.“
Anot J.Valatkos, išardyti pinigus siurbiančią sistemą labai sunku, tačiau įmanoma, tereikia politinės valios. Jis patarė neklausyti sakančiųjų, kad tik privatininkai gali „gerai pardavinėti degalus“, nes valstybės valdoma bendrovė „Lietuvos kuras“ bankrutavo. Ne paslaptis, kad ši bendrovė buvo sužlugdyta ir parduota privatiems asmenims už litą.
Kaip nusipirkti „karvę“
Senesniais laikais, o kai kur ir iki šiol, Lietuvoje buvo paplitęs frazeologizmas „ne karvę kainuoja“, reiškiantis nebrangų, įperkamą dalyką. Karvė mūsų protėviams buvo didelis turtas, kuriam sutaupyti šeimai būdavo ne lengviau nei dabar automobiliui. Negalėdami įsigyti daugelio padoriam gyvenimui, o ne egzistavimui, reikalingų dalykų, dar XX a. pradžioje lietuviai skolindavosi pinigų „šipkartei“ (laivo bilietui) ir plaukdavo užsidirbti į Ameriką. Po šimto metų situacija kartojasi: nuo 2004 m., ieškodami europietiško atlyginimo ir geresnės gyvenimo kokybės, Lietuvą paliko apie trečdalis milijono žmonių. Emigracijos nesustabdys nei apeliavimas į tautinius jausmus, nei moralizavimas, kad išvykusieji „išduoda tėvynę“. Norėdamas gyventi oriai, žmogus turi ne tik šiaip taip prasimaitinti ar apsirengti, bet ir nusipirkti susisiekimo priemonę, būstą, išgalėti sumokėti už studijas, keliauti, tenkinti kultūrinius savo poreikius. Dažnas neemigruotų, jei atlyginimas Lietuvoje būtų toks kaip labiau išsivysčiusiose Europos šalyse. Ekonomistas profesorius Povilas Gylys sako žinantis, kaip kiekvieno Lietuvos dirbančiojo atlyginimą padidinti vidutiniškai 10 tūkst. Lt per metus.
Šiuo metu Lietuvoje darbo užmokestis (DU) bendrajame vidaus produkte (BVP) sudaro 41 proc. Išsivysčiusiose šalyse šis rodiklis siekia 50 proc. ir daugiau. „Lietuvos BVP yra 100 mlrd. Lt, taigi 1 mlrd. Lt yra 1 proc. Iš viso šalies dirbantiesiems kasmet sumokama apie 40 mlrd. Lt, – skaičiavo P. Gylys. – Jei ir mes kaip Europoje darbo užmokesčiui skirtume 50 proc. BVP, milijonui Lietuvos dirbančiųjų kasmet tektų 10 mlrd. Lt daugiau. Vadinasi, kiekvienam dirbančiajam prisidėtų vidutiniškai po 10 tūkst. Lt.“
Einama lengviausiu keliu
Paklaustas, ar jis mano, kad verslas lengvai atsisveikintų su dešimčia milijardų, P. Gylys atsakė, kad mūsų šalyje valstybę ir taip išlaiko gyvenantys skurdžiausiai. Ir pasiūlė įsivaizduoti pyragą (BVP sudarančias lėšas), kurio tik 28 proc. perskirstoma per biudžetą. Tai yra tiek pinigų skiriama viešiesiems interesams. Europoje šiems tikslams atriekiama kur kas solidesnė pyrago dalis, tai yra vidutiniškai 40 proc., o kai kuriose valstybėse ir dar daugiau. Prie šio rodiklio artėja čekai, lenkai, slovėnai. Mes, anot P.Gylio, lygiuojamės į bulgarus ir rumunus. Net estai per biudžetą perskirsto apie 36 proc. BVP. P.Gylio nuomone, skleidžiamas mitas, kad didesnio biudžeto šalys mažiau konkurencingos pasaulio ekonomikoje. Pagal pragyvenimo lygį ir konkurencingumo rodiklį pirmame dešimtuke karaliauja skandinavai ir šveicarai, tai yra didelių biudžetų šalys. Vadinasi, jose sukuriama daugiau ir kokybiškesnių viešųjų gėrybių – geriau finansuojama policija, pagalbos tarnybos, mokymo įstaigos ir kt. P.Gylys apgailestavo, kad Lietuvoje nedidinami dividendų, pelno mokesčiai. Pasak profesoriaus, 15 proc. dividendų mokestis naudingiausias stambiajam verslui. „Kodėl šio mokesčio nepadaryti progresiniu? Smulkieji akcininkai mokėtų mažesnį, stambieji – didesnį procentą, – kalbėjo P.Gylys. – PVM ar akcizą pakelti visi gudrūs, o dividendų mokesčius sutvarkyti neateina į galvą.“
Anot P.Gylio, lengviausia surinkti PVM ir akcizo mokesčius. Tačiau jie regresiniai, tai yra tokie mokesčiai, kurie užgriūva neturtingiausių žmonių pečius. Jei apie 2 000 Lt atlyginimą gaunantis žmogus įsigis prekių už 1 000 Lt, jis valstybei PVM mokesčio pavidalu bus sumokėjęs maždaug 20 proc. savo atlyginimo. O gaunantysis 20 tūkst. Lt nuo tokių pat prekių sumokės tik 1 proc. atlyginimo.
P.Gyliui pritarė ekonomikos mokslų daktaras Audrius Rudys. „Aš nusiteikęs prieš didelius netiesioginius mokesčius (PVM, akcizą, muitus). Kuo labiau didiname PVM, tuo labiau skriaudžiame žmones, kurių pajamos mažos. Neteko girdėti nė apie vieną verslininką, kuris dėl per didelių mokesčių būtų perkėlęs savo įmones į kitas Europos Sąjungos šalis. Jei iškelia verslą, tai į Baltarusiją, nes lietuviams mokėti 1 200 Lt atlyginimą per brangu, o baltarusiams gali mokėti 600 Lt ir pigiau įsigyti žaliavų“, – sakė A.Rudys.
Verslininkai bėga iš Lietuvos
Sigitas Besagirskas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius
Mokesčių dydis priklauso nuo verslo sukuriamos pridėtinės vertės. Kai kurie mokesčiai smulkiajam verslui nepakeliami, todėl daugelis juos slepia. O mokesčiai Lietuvoje – tikrai dideli. Įmonių pelno maržos labai mažos, nes didelę jų dalį tenka atiduoti Rusijos energetinių išteklių pardavėjams. Tai pinigai, kuriuos įmonės galėtų skirti verslo plėtrai. Žaliavų kainos jau metus auga greičiau nei įmonių produkcijos pardavimo kainos. Būtent tai įmones verčia pereiti į šešėlį, mažinti darbuotojų atlyginimus. Dėl didelių mokesčių darbo jėga pasidaro brangi, todėl mūsų šalis nepatraukli investuotojams. Juos atbaido ir nuolat keičiama mokesčių politika, didelė energetinių išteklių kaina. Dėl minėtų priežasčių jau praradome daug investicijų.
Jei ekonomika augs, tai bus ne valdžios, o verslo atstovų nuopelnas.
Politikai neretai pašūkauja, kad verslininkai labai blogi, nes gerai gyvena. Jie neva „mūsų visų priešai“, todėl juos „reikia dar labiau apmokestinti“. Politikai žarsto pažadus pakelti pensijas, nes pensininkai – jų rinkėjai. Tačiau tenka pripažinti, kad jiems skirti pinigai bus pravalgyti.
Darbo užmokestis Lietuvoje mažas, gaila gyvenančiųjų iš minimalaus atlyginimo, bet iš dangaus pinigai nekrenta. Kad galėtume uždirbti, pirmiausia reikia sukaupti lėšų investicijoms, technologijoms, įrangai atnaujinti. Ne dažnam verslininkui tai pavyksta padaryti.
Amžinatilsį Bronislovas Lubys turėjo mersedesą ir mažylį smartą, namą. Verslininkai gali leisti sau šiek tiek daugiau nei kiti piliečiai, tačiau ir jie nesišvaisto. Tik „artistai“ puikuojasi savo prabangiais automobiliais. Todėl net praktiką mūsų įmonėse atliekantys studentai įsivaizduoja, kad verslas – tai prabanga, jachtos ir deimantai.
Jei visiems bus toks pelno mokestis, kaip sako P.Gylys, ne visos įmonės jį pakels: arba bankrutuos, arba nueis kitu keliu. Antai, tarp vienos didžiausių Baltijos šalyse advokatų kontoros klientų – daug didelių Lietuvos įmonių, kurios visiškai teisėtai tam tikrus savo padalinius perkėlė į Nyderlandus, kur mokesčiai mažesni.
Kai kurios įmonės jau tiesiai šviesiai kalba, kad anksčiau dar svarstė, ar iškelti verslą iš Lietuvos, o dabar teigia paseksiančios kitų didžiųjų bendrovių pavyzdžiu ir pagrindinę savo būstinę perkels į mažesnių mokesčių šalį. Didesnė mokestinė našta blogina bendrą klimatą, ir dalį gamybos galima perkelti į Baltarusiją, kur yra gana palankios sąlygos investuoti. Didesnis apmokestinimas – žiaurus peilis. Reikėtų pradėti nuo darbo jėgos apmokestinimo mažinimo.
Daiva Norkienė
