Smagu aptikti knygą (Alvin Toffler. “Valdžių kaita”. V.: “Tyto alba”, 2001), kurioje autorius tiksliai ir aiškiai suformuluoja tai, ką ir taip seniai nujautei, tik nemokėjai taip gražiai sudėlioti žodelių. Kitas dalykas, kad knygą rašė amerikietis, tad ir žodelių joje daug daugiau, nei galėtų būti, jei žmogus rašytų kitokiai auditorijai.
Nieko nepadarysi - atsižvelgti į savo potencialų skaitytoją tenka. O dar turėdamas galvoje, jog tai trečioji trilogijos knyga (po “Ateities sukrėtimo” ir “Trečiosios bangos”), pagalvoji, kad iš visų trijų galėjo išeiti viena ir gerokai plonesnė - pagrindinėms tiesoms išdėstyti vietos užtektų.
Pagrindinės tiesos tokios: mums pažįstama civilizacija kaip tik dabar pereina iš pramoninės epochos į informacinę; keičiasi gamybos pobūdis, ekonomika tampa simbolių ekonomika, taigi keičiasi ir visuomenė, kultūra bei tai, kas iš to plaukia, valdymas, darbo organizacija, na, ir visos kitos smulkmenos. Karlas Marxas visus šituos dalykus vadino antstatu - gal tikrai kiekviename iš mūsų tupi mažulytis marksistas?
Na ir kas - būtų galima pasiklausti. O tas, kad A. Toffleris į pakankamai darnią schemą sudėlioja visus tuos reiškinius, kuriuos aplinkui pastebime ir net kartais kamuojamės, mąstydami, o kas gi iš tikrųjų aplinkui vyksta. Tai yra atsiranda viršnacionalinė valdžia, byra tradicinė šeima, gausėja sektų, vis įtakingesnė tampa žiniasklaida, pramogų versle beveik nebeliko turinio, tik rinkodaros akcijos, žvalgybos paslaptys laisvai parduodamos. Ypač įdomus gabalėlis apie trečiosios kartos žiniasklaidą, besiremiančią elektroniniais perdavimo kanalais (kaip štai “Omnitel Laikas”).
Kas darosi? Nieko ypatinga, vienas gamybos būdas keičia kitą. Ir kaip kitados pramoninės revoliucijos priešaušryje luditai daužė mašinas, dabar antiglobalistai apgula pasaulio didžiųjų susitikimo vietą.
Kartais net pagalvoji, jog paskutinė valdžių kaita Lietuvoje - irgi tik šio visuotinio proceso atspindys. Atsitraukus nuo kitokių veiksnių - susirėmė gamyklų bei žaliavų kapitalas ir informacinių technologijų kapitalas. Kol kas laimėjo gamyklos. Tai labai laikina ir viliuosi, jog politinė partija, dabar esanti valdžioje, pakankamai gerai suvokia, kad ateities kapitalas - už kaktos kaulų, o ne vamzdyje. Dar būtų gerai, kad parodytų mums, jog tai suvokia.
Tiesa, įdėmiai skaitydamas matai, kaip netelpančių į savo sukurtą schemą reiškinių autorius tiesiog nepastebi. Taip, schema yra tiktai schema, kaip ir žemėlapiai yra tiktai žemėlapiai. Bet juk turint žemėlapį daug lengviau nepaklysti, ar ne?
“Valdžių kaita” - knyga tiems, kurie kartais susimąsto, kas bus rytoj. Ir dar tiems, kurie kaip tik dabar sėdi biuruose prie kompiuterių, bukai naršo po internetą ir skausmingai galvoja: “O ką gi aš darau ne taip?”. Mąstantis skaitytojas vieną kitą atsakymą į šitokio pobūdžio klausimus atras A. Tofflerio knygoje.
