Antradienį pusė Lietuvos valdžios subėgo kaip ant gaisro į Vilniaus kraštą – čia Vyriausybė teisinosi, kodėl diskriminuojamos tautinės mažumos nesirūpinant rajono keliais, nedarbu, negrąžinama žeme, prasta švietimo įstaigų būkle, draudimais gatves vadinti nelietuviškai. Nors paaiškėjo, kad labiausiai kenčianti mažuma – būtent lietuviai, valdžios atstovai tai pripažino nenoriai. Mat žarstydami pažadus vietiniams darėsi rinkimų reklamą.
Valgo sporto salėje
Vakar kone pusė Vyriausybės narių ir pats premjeras Andrius Kubilius išvyko spręsti Vilniaus rajono problemų, aplankytos kelios mokyklos, į pašnekesį sukviesta visa rajono valdžia. Tiesa, aplankyti lietuviškas mokyklas spėjo ne visi ministrai – kai kurie jų atvyko tik į lenkiškąsias, kur turėjo teisintis rajono valdžiai dėl diskriminacinės politikos mažumų atžvilgiu.
Per keliolika minučių prieš 9 val. ryto iš Vilniaus atskriejęs premjero automobilis jau stovėjo prie Lavoriškių pagrindinės mokyklos. Ten jį, taip pat švietimo ir mokslo ministrą Gintarą Steponavičių, socialinės apsaugos ir darbo ministrą Donatą Jankauską, žemės ūkio viceministrus Aušrį Macijauską bei Edvardą Raugalą, kitus delegacijos narius su simbolinėmis dovanomis pasitiko mokyklos bendruomenė. Mokyklos direktorė Ramunė Katinauskienė išdrįso premjerui parodyti, kaip iš tiesų mokosi lietuvių mokinukai: 116 moksleivių glaudžiasi ankštose patalpose (nors jų turėtų būti tik apie 40), kelias klases įrengusi iš gyventojų nuomojamose patalpose, o apie savo valgyklą, sporto salę ar atskirą direktorės bei mokytojų kambarį tik svajoja.
„Čia mes ir sportuojame, ir valgome, ir organizuojame renginius, – svečiams ankštą salytę demonstravo R.Katinauskienė. – Maistą atsivežame, vietoje gaminti nėra galimybių. Stengiamės daugiau sportuoti lauke, bet teritorijos daug neturime, nes čia – nebaigtos statybos. Anksčiau skyrė devynis milijonus litų, netrukus trečdalio nebeskyrė. Tris milijonus išleidome didžiuliam priestatui, bet darbai sustojo, nes nebėra pinigų. Žada dar tris milijonus“, – guodėsi pagrindinės mokyklos direktorė R.Katinauskienė premjerui. Guodėsi, kad lietuviukams rajone nėra ir darželių.
Direktorė tvirtino, kad dar 1998–aisiais lietuvišką mokyklą įsteigė apskritis, nes savivaldybė nematė tam reikalo. 2008–aisiais valstybė pažadėjo pinigų mokyklos priestatui, tačiau per dvejus metus pasistūmėta nedaug – stovi tik pastato griaučiai. Mat pinigų čiaupelis iš Valstybės investicijų programos užsuktas. Direktorė pripažino, kad dėl rajone uždarytų lietuviškų mokyklų skyrių atvykstančių moksleivių vis daugėja. Prie geltonojo autobusiuko vairo kas rytą sėdantis Medartas tvirtino, kad dar neišaušus vaikus surenka iš atokiausių kaimų, kai kurie gyvena už 15 kilometrų nuo mokyklos.
Tačiau premjeras į kiekvieną atsargų direktorės pastebėjimą atsakydavo žodeliais „taip, taip“. Švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius taip pat nieko paguodžiamo nežadėjo, tik teiravosi, kokiu būdu mokykla statoma. Užtat Vyriausybės delegacija noriai bendravo su pradinukais bei vyresniaisiais, dalijo jiems autografus. Premjeras, kaskart užėjęs į naują klasę, vis klausinėjo to paties: „Tai kuo užaugę būsite? Ministrais? Krepšininkais?“ Vaikučiai atsakydavo svajojantys būti krepšininkais, bet kukliai nutylėjo, kad neturi kur krepšinio žaisti.
Problemų nepastebėjo
Tiesa, finansų ministrė Ingrida Šimonytė ir ūkio ministras Dainius Kreivys šių mokinukų aplankyti nesiteikė. Jie atvyko tik į lenkiškai kalbančių vaikučių mokyklą – Lavoriškių vidurinę, kurioje yra ir sporto salė, ir valgykla, ir vietos 158 mokinukams užtenka.
Joje po trumpos ekskursijos Vyriausybės delegacija sėdo prie bendro vaišių stalo, kur laukė rajono merė Marija Rekst, pavaduotojas Janas Sinickis, kiti administracijos atstovai. Valdininkai kėlė žemės grąžinimo, kelių tiesimo, nedarbo, švietimo problemas, neva rajono gyventojai yra skriaudžiami „tautiniu pagrindu“. Vyriausybės atstovai bandė paaiškinti, kad tokios pat ar net didesnės problemos yra ir kitose savivaldybėse.
Nors merė M.Rekst skundėsi dideliu nedarbu rajone, priekaištavo dėl blogo finansavimo ir mažų investicijų, finansų ministrė I.Šimonytė rajono valdžią tik gyrė. Girdi, tai viena iš nedaugelio savivaldybių, kuri neblogai tvarkosi ir nėra prasiskolinusi bankams.
Tačiau biudžeto valdytoja vietos valdžią gundė nesėdėti susidėjus rankų ir verslui bei investicijoms plėsti skolintis iš užsienio bankų.
„Galima paimti paskolą kad ir dvidešimčiai metų, ją kofinansuoti. Juk procentai tokie maži – viso labo gal keturi procentai“, – ministrė netiesiogiai siūlė sekti A.Kubiliaus pavyzdžiu, kuris per dvejus metus spėjo praskolinti dar negimusius lietuvaičius.
Viskas yra diskriminacija
M.Rekst tikino, kad rajono keliams pinigai beveik neskiriami, nors jais esą važinėja ir vilniečiai. A.Kubilius leido sau pajuokauti, kad Vilniuje duobių tikrai daugiau negu Vilniaus rajone.
Žibalo į rajono politikų monologus įpylė rajono vicemeras švietimo reikalams Gabrielius Janas Mincevičius.
„Matome beprecedentį dalyką: to, ko nepadarė per 70 metų Lietuvoje rusai, tą bandoma padaryti dabar. Bandoma atimti teisę tautinių mažumų vaikams mokytis gimtąją kalbą. Argumentai – tokie vaikai nemoka valstybinės kalbos, neturi pagrindų.
Jeigu nesiintegruoja tautinės mažumos, o išvažiuoja į užsienį, pagalvokime, kaip išmokyti šimtus tūkstančių lietuvių gimtosios kalbos, kad jie neišvažiuotų iš Lietuvos. Nes būtent jie nesiintegruoja. Ar jie nemoka lietuvių kalbos? Arba jiems lietuvių kalba visai nereikalinga“, – sarkastiškai sostinės politikams gėlė G.J.Mincevičius.
Baigdamas kalbą politikas perspėjo: „Priverstinis vertimas mokytis kalbą gali sukelti socialinių neramumų, nepaklusnumo akcijų“.
Premjeras kalbą nuleido negirdomis.
Tiesa, vėliau ministras G.Steponavičius rajono politikus bandė raminti, kad Vyriausybė priešinasi kardinaliam Švietimo įstatymo pakeitimui, kai siūloma net 60 procentų dalykų lenkiškose mokyklose dėstyti tik lietuvių kalba.
Rajono valdininkai skundėsi ir dėl to, kad rajone žemės grąžinta mažiau nei 80 proc. Dėl to jie kaltino Žemės ūkio ministerijai pavaldžius žemėtvarkininkus, kurie esą neatiduoda turto nacionaliniu pagrindu. Premjeras pažadėjo, kad iki spalio 1–osios bus pasižiūrėta, kodėl reikalai stringa. Jis atsargiai užsiminė, kad ir kitoje šalies dalyje žemės grąžinimo problemos vietiniams taip pat išlieka, tad tai aktualu ne tik tautinėms mažumoms.
Vyriausybei rūpi
A.Kubilius, paklaustas, ar nemato šiokių tokių skirtumų tarp rajone veikiančių tautinių mažumų ir lietuvių mokyklų, tvirtino, kad problemų nemato.
„Aš nematau rajono mastu čia kokių nors problemų. Be abejo, yra kaimelio ar miestelio problemų, kur išlaikyti mokyklas sunku, nes trūksta ar lietuvių, ar lenkų vaikų“, – vakar dėstė premjeras.
Jis tikino, jog Vyriausybei rūpi, kad „tautinės mažumos turėtų geriausias sąlygas, kokias tik galime duoti švietimo ir kultūros reikaluose“.
„Lygiai taip pat keliu klausimą, kad Šalčininkų ar Vilniaus rajone mažumos sąlygomis gyvena lietuviai, savivaldybės lygiai taip pat turėtų galvoti apie lietuvių rūpesčius“, – aiškino jis.
Švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius „Vakaro žinioms“ gyrėsi, jog Šalčininkų Jano Sniadeckio gimnazija yra puikiai renovuota už europines lėšas. Paklaustas, kodėl taip nesirūpinama lietuviškomis, jis skėsčiojo rankomis.
„Tam tikra prasme įtampos yra. Todėl dalis lietuviškų mokyklų išlaikomos pavaldžios ministerijai, kad turėtume balansą. Taip, ne visada valstybės mastu galime užtikrinti tą (teisę į kokybišką mokslą, – red. past.). Bet tai ne visada buvo daroma ir savivaldybių mastu“, – išsisukinėjo jis.
Užmetė meškeres
Bene didžiausią problemą po neva skriaudžiamų mokinių Vilniaus rajono vadovai mato vis nesibaigiančią žemės reformą.
Merei M.Rekst pabandžius papriekaištauti A.Kubiliui dėl konservatorių sukurto Žemės reformos įstatymo, kai nekilnojamąjį turtą – žemę ir vandenis – buvo galima kilnotis po visą Lietuvą, premjeras kolegę politikę nutraukė pastaba, kad nevertėtų žvalgytis į praeitį: „Yra, kaip yra“.
Tiesa, rajono valdžią premjeras dar bandė raminti atsivežtu statistikos biuleteniu, kuriame neva sakoma, kad negrąžintos žemės „tik keliolika procentų“ atsilieka nuo šalies vidurkio. Tačiau netrukus buvo sugėdintas – jo pateikti skaičiai buvo dvejų metų senumo.
Žemės grąžinimas jos savininkams – iš tiesų opiausia problema Vilniaus rajone, nes, pasak M.Rekst, „etniniai lenkai negali vystyti nei verslo, nei sugundyti galimų investuotojų“. Pastatų ore nepastatysi. Šiandien, naujausiais skaičiavimais, pretendentų susigrąžinti žemę rajone yra apie 10 tūkstančių.
„Tik tiek? Kiekvieną mėnesį tūkstančiui grąžiname ir per metus baigiame reformą“, – A.Kubilius greičiausia nusprendė, kad tai problemos neverti skaičiai. Tačiau netrukus pasitaisė. Girdi, sutariame, kad iki spalio 1–osios rajono vadovybė Vyriausybei pateiks visą reikiamą informaciją šiuo klausimu, o tada jau Vyriausybė „spaus“, ką reikia.
Ką gi – artėja rinkimai į vietos savivaldą. Vilniaus krašto lenkams dar kartą reikia jauko.
Įstatymai – ne rodiklis
Tuo tarpu M.Rekst dėstė, kad lietuviškomis mokyklomis rajono valdžia ir neturi rūpintis.
„Visos mokyklos traktuojamos vienodai. O čia yra lenkų mokykla, Lietuviškos mokyklos pavaldumo savivaldybei nėra. Ją prižiūri ministerija“, – teisinosi ji.
Premjeras rajono valdžiai nė žodeliu nepapriekaištavo ir apie teismų sprendimų, įpareigojančių nukabinti lenkiškus gatvių pavadinimus, nevykdymą rajono mastu. Nors M.Rekst tvirtino, kad jos savivaldybė taip pat neprivalo klausyti teismų.
„O kas turi keisti užrašus? Savivaldybė? Jei yra poreikis, jei gyvena 61 procentas lenkų, jei jie nori užrašų lenkų kalba, jie ir turi būti. Taip, teisinius sprendimus reikia vykdyti, bet patys gyventojai užrašus kabina. Mes juk esame Europos Sąjungoje. O bando ir švietimo įstatymą pakeisti ne mūsų naudai, neleidžiama gatvių pavadinimų lenkiškų“, – skundėsi ji.
Tik pasiteiravus, kaip žiūri į tai, kad Lietuvos įstatymai savivaldybei negalioja, premjeras pripažino, jog tai „vertina prastai“.
„Įstatymus reikia vykdyti, bet kartu suprantu ir sentimentus bei jausmus rajone. Todėl kartu ieškosime sprendimų“, – sakė A.Kubilius.
Mokslas – nemokamas?
Po pietų Vyriausybės delegacija susitiko su Šalčininkų rajono valdžia, apžiūrėjo apgriuvusius Jašiūnų dvaro rūmus, kuriems vis stringa valstybės parama. Ten pažadėjęs, kad Vyriausybė „dės visas pastangas“, premjeras pabandė išsklaidyti įtampą pasinerdamas į prisiminimus.
„Nuo vaikystės atsimenu – čia buvo spirito gamykla“, – stebino visus jis.
Lenkiškoje Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje jos direktorius Vyriausybės atstovams aprodė erdvias patalpas, baseiną, kuriuo moksleiviai gali naudotis lengvatinėmis sąlygomis, taip pat sporto salę. Delegacija sukviesta į aktų salę. Joje moksleiviai valdžios atstovus linksmino dainomis ir šokiais. A.Kubilius, vėl paklausinėjęs, kuo nori būti užaugę, bandė įtikinti moksleivius, kad „pats svarbiausias mokslas – fizika“, o kitko mokytis neverta.
Užtat G.Steponavičius bandė nuskinti visus laurus. Paklausęs, ko labiausiai tikisi mokyklos bendruomenė, ir pagaliau išgirdęs iš salės teisingą atsakymą – „stadiono“, tuoj pat puolė žadėti: „Jau kitais metais stadionui bus skiriamas pirmas milijonas litų.“ Nepaisydami to, vaikai nokautavo G.Steponavičių klausimu: „Kodėl Lietuvoje toks brangus aukštasis mokslas“, kuris buvo palydėtas kurtinančiais aplodismentais. Jis išsisukinėjo, kad „daugiau nei pusei Lietuvoje studijuojančių aukštąjį mokslą jis yra nemokamas. O galvoti apie tai, kad prasčiau besimokantieji turės mokėti už mokslą – natūralu“.
Ignas JAČAUSKAS, Valdas KVEDARAS
