Dabartinė valdžia deklaruoja, kad valstybė turėtų būti valdoma kaip pasaulinio lygmens privataus verslo geriausios kompanijos. Galima pasidžiaugti, jog valdžia pagaliau prisipažino turinti problemų ir sutiko, kad privatus verslas tvarkosi geriau. Tačiau efektyvumo verslas pasiekia sunkiu darbu ir ryžtingais sprendimais.
Jei valdžia nori prilygti verslui, ji privalo turėti ilgalaikę strategiją ir jos laikytis. Įgyvendinti
strategiją dažnai užtrunka ne vieną dešimtį metų. Įmonėse yra užtikrinama, kad strategijos būtų laikomasi, nepaisant to, kas užima bendrovės vadovo postą. O štai kalbant apie valstybę, strategija keičiasi atsižvelgiant į tai, kas vadovauja valstybei. Be to, dažnai neapleidžia jausmas, kad valstybės strategijos išvis nėra.
Retai surasi privačią įmonę, kuri, nusprendusi atlikti svarbias investicijas, jų atsisako tik todėl, kad
pasikeičia samdomas direktorius. Tačiau valstybės „susijungimai ir įsigijimai“ ar turto pardavimai vykdomi ne pagal strateginį ar finansinį, o politinį poreikį. Privatus sektorius yra negailestingai efektyvus. Prasti vadovai ir darbuotojai atleidžiami, o nuostolingi padaliniai uždaromi. Valdžios sektorius čia nė iš tolo neprilygsta verslui. Net ir atlikus ilgai trukusią analizę, (pvz., „Saulėlydis“ ar „Saulėtekis“), net mažiausiai reikšmingų valstybės institucijų reorganizavimas stringa.
Privatus sektorius tiria aplinką – kai tik pastebi galimą pajamų sumažėjimą, išlaidas karpo greitai ir tokio sprendimo nekvestionuoja. Valdžiai mintys apie išlaidų karpymą neateina iki tol, kol į akis nepažvelgia bankrotas. Bet net ir tada mažinimas yra labiau teorinis. Karpomos ne realios išlaidos, o išlaidų planai, atleidžiami ne realūs biurokratai, o atsisakoma „tuščių“ etatų.
Paprastai įmonės veikia ten, kur turi konkurencinį pranašumą. Jei įmonė imasi naujos veiklos, veržiasi į naują rinką – procesai yra kruopščiai apgalvoti ir pasverti. Valdžia siekia ne koncentruoti, o nuolat ir gana lengvabūdiškai plėsti veiklos sritis. Palyginti su verslu, valdžia yra gamintoja, pardavėja, pirkėja, kokybės inspektorė, sargas ir arbitras. Nenuostabu, kad tiek išsiplėtus kyla nesklandumų dėl koordinavimo ir efektyvumo. Deja, požymių, kad valdžia atsisakytų nereikalingų veiklos sričių, nematyti.
Vadovavimo efektyvumui įvertinti reikia konkrečių ir pamatuojamų sėkmės kriterijų. BVP augimas – pamatuojamas rodiklis, tačiau daugeliu atvejų jis priklauso ne nuo valdžios veiksmų (nepaisydama to, valdžia linkusi savintis nuopelnus, kai BVP auga, ir kratytis atsakomybės, kai BVP krenta). Kaip pagerėjo sąlygos kurti, gaminti, užsiimti verslu, kiek sumažintos valstybės išlaidos, kiek veiklos sričių atsisakė valstybė – visa tai galima ir būtina matuoti, jei valdžia nori bent panašėti į verslą.
Žilvinas Šilėnas, LLRI vyresnysis ekspertas
