Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2017 m. po baigtų TOP-20 įstaigose profesinių mokymų įsidarbino 63,8 proc. absolventų. 2016 m. įsidarbinimo vidurkis buvo geresnis ir siekė 73,4 proc.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iki šių metų rugsėjo 15-osios parengs modelį, pagal kurį teritorinės darbo biržos į pagalbą pasitelktų savivaldybes ir kartu dėtų pastangas bedarbių integracijai į darbo rinką. Pagrindinis tikslas – suteikti pagalbą atsižvelgiant į individualius bedarbio poreikius.
Pirmadienį Vyriausybėje vyko jau antrasis pasitarimas, kurio metu nutarta pasirinkti keletą savivaldybių, kuriose būtų galima įgyvendinti pasiūlyto modelio eksperimentą. Jeigu rezultatai bus teigiami, tuomet modelis būtų pritaikomas visoms šalies savivaldybėms.
„Dažnai trūksta abipusio valstybės institucijų ir savivaldos atstovų bendradarbiavimo, tačiau tai būtina, jei norime, kad darbo netekę gyventojai gautų tinkamas paslaugas. Bendradarbiaujame ne tik su savivaldybėmis, bet ir su Ūkio ministerija, jai pavaldžiomis institucijomis, darbdaviais, kad bedarbiai įgytų darbo vietai reikalingų kompetencijų ir taptų pilnaverčiais darbo rinkos dalyviais“, – sako socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė.
Kaip viskas vyktų?
Pirmas žingsnis. Remiantis pasiūlymu, darbo neturintis žmogus galėtų kreiptis į teritorinę darbo biržą arba savivaldybę – kaip patogiau jam pačiam. Tačiau nemaža dalis darbo rinkoje nedalyvaujančių žmonių nesikreipia nei į savivaldybę, nei į darbo biržą, tad institucijos pačios dėtų pastangas ir ieškotų asmenų, kuriuos būtų galima paskatinti mokytis ar dirbti. Tam galėtų būti pasitelkiamos nevyriausybinės organizacijos ar kiti socialiniai partneriai, kurie aptikę ekonomiškai neaktyvius žmones paskatintų juos atvykti į darbo biržą ar savivaldybę ir net palydėtų, jeigu reikia.
Antras žingsnis. Visiems žmonėms, atvykusiems į teritorinę darbo biržą ar savivaldybę būtų sukuriama arba atnaujinama elektroninė kortelė, kurioje būtų surašyti išsamūs duomenys, kurie yra svarbūs integracijai į darbo rinką. Informacinė sistema galėtų būti integruota su kitų institucijų sistemomis, tačiau iš esmės šioje kortelėje atsispindėtų duomenys apie asmens išsilavinimą, turimus įgūdžius, darbo patirtį, pageidaujamą darbą, gyvenamąją vietą, amžių, šeiminę padėtį, gaunamą socialinę paramą, paslaugas, darbingumo lygį.
Jeigu atvejis gana paprastas – tuomet aptarnavimo specialistas savarankiškai paskiria priemones ir paslaugas (pavyzdžiui, registruoja kaip bedarbį, skiria reikiamą paramą).
Jeigu situacija sudėtingesnė ir žmogui reikia daugiau paslaugų, tuomet paskiriamas atvejo vadybininkas. Atvejo vadybininko funkcijas galėtų atlikti savivaldybės arba teritorinės darbo biržos darbuotojas. Jis sudarytų asmens profilį, nustatytų, kokių konkrečių paslaugų jam reikia, suorganizuotų reikiamus susitikimus (pavyzdžiui, su švietimo, medicinos, užimtumo ar socialiniais darbuotojais).
Trečias žingsnis. Jeigu antruoju žingsniu būtų nustatoma, kad asmeniui reikia didesnės ir sudėtingesnės pagalbos, atvejo vadybininkas sudarytų komandą, į kurią įeitų darbo biržos, savivaldybių ir kitų institucijų bei nevyriausybinių organizacijų atstovai. Ši komanda kurtų individualų planą ir nustatytų, kokių konkrečių paslaugų žmogui reikia, kokiu eiliškumu jos turi būti teikiamos. Į tai gali įeiti reabilitacija, psichologo konsultacijos, piniginė parama, lydinčio asmens paslaugos, perkvalifikavimas, profesinis mokymas ir panašiai. Viskas būtų derinama su žmogumi, kuriam paslaugos būtų teikiamos.
Ketvirtas žingsnis. Toliau būtų vykdomas planas: jis gali būti koreguojamas, keičiamas, pratęsiamas arba užbaigiamas anksčiau, jei žmogus jau yra pasiruošęs dirbti. Sprendimus kartu su žmogumi priimtų vadinamoji atvejo komanda.
Penktas žingsnis. Kai atvejo komanda nutaria, jog asmuo yra pasirengęs darbui, jam galėtų būti skiriamas bandomasis darbas ir tuo metu dalį darbo užmokesčio finansuotų teritorinė darbo birža. Su dirbančiuoju būtų pasirašoma trišalė sutartis: tarp jo paties, darbdavio ir teritorinės darbo biržos. Jeigu mėnuo praeitų sėkmingai, darbdavys galėtų suteikti darbuotojui nuolatinį darbą. Jeigu darbo mėnuo būtų nesėkmingas, būtų atnaujinamas individualus planas.
„Galutinis siūlomo modelio tikslas – sėkmingai integruoti žmones į darbo rinką, siekiant, kad ilguoju laikotarpiu paramos gavėjai turėtų nuolatinį darbą ir galėtų pasirūpinti savimi ir savo šeima savarankiškai be socialinės paramos“, – rašoma ministerijos pranešime spaudai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nurodo, kad panašių principų modeliai šiuo metu veikia Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje bei Estijoje.
