Vakarų Vokietija 7 deš. svarstė galimybę iš Sovietų Sąjungos nupirkti Rytų Vokietiją, rodo išslaptinti dokumentai. Amerikiečių bylos atskleidė, kad kancleris Ludwigas Erhardas, laikomas vienu iš žmonių, sukūrusių Vakarų Vokietijos pokarinį ekonomikos stebuklą, buvo pasirengęs Maskvai sumokėti didelę sumą pinigų, kaip atlygį už Vokietijų suvienijimą, rašo britų „Telegraph“.
Vokietijos žurnalo „Der Spiegel“ matytame dokumente užfiksuotas 1963 metų spalį vykęs pokalbis tarp Vokietijos vyriausybės pareigūno ir George'o McGhee, JAV ambasadoriaus Bonoje. Amerikiečiui pasakyta, kad Vokietija pasiruošusi dešimtmetį kasmet Maskvai mokėti po daugiau kaip 2 mlrd. dolerių, mainais už Rytų Vokietijos grąžinimą. Tokia suma tuomet sudarė maždaug ketvirtadalį Vakarų Vokietijos BVP.
Šis pokalbis susijęs su tų pačių metų CŽV ataskaita, kurioje teigiama, jog L. Erhardas „leido suprasti esąs pasirengęs „žymioms“ Vakarų Vokietijos aukoms, galbūt ekonominės pagalbos forma, mainais už sovietų nuolaidas dėl susijungimo“.
Pagal vadinamąjį „Erhardo planą“, mainais už pinigus Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas turėjo sutikti palaipsniui atsitraukti iš Rytų Vokietijos, kol galiausiai šalis įgytų apsisprendimo teisę ir prisijungtų prie Vakarų Vokietijos.
L. Erhardas tikėjosi, kad dėl stringančios Sovietų Sąjungos ekonomikos problemų jo pasiūlymas bus palankiai sutiktas Kremliuje. Vokietijos kancleris vylėsi, kad Vašingtonas taps tarpininku, tačiau JAV planą vertino mažiau nei entuziastingai.
Vienas diplomatas teigė, kad šis sumanymas „rodė didelį politinį naivumą“, buvo „neteisingai suprastas ir nerealistiškas“, o finansinės pagalbos siūlymas, anot jo, nėra būdas „gauti politinių nuolaidų iš Sovietų Sąjungos“. Kitas pareigūnas teigė, kad kanclerio plano sėkmė „beveik lygi nuliui“.
1963 metų pabaigoje, netrukus po prezidento J. F. Kennedy nužudymo, L. Erhardas susitiko su prezidentu Lyndonu Johnsonu ir paprašė jį pakalbėti apie planą su N. Chruščiovu. Tačiau JAV prezidentas nesutiko, teigdamas vokiečiui, kad neplanuoja susitikti su sovietų lyderiu.
Susidūręs su Jungtinių Valstijų abejingumu ir žinodamas, kad Vakarų sąjungininkai turės didelių abejonių dėl Vakarų Vokietijos ketinimo dideles pinigų sumas skirti jų Šaltojo karo priešininkei, L. Erhardas 1965 metais, likus dviems metams iki pasitraukimo iš posto, galiausiai savo sumanymo atsisakė. Atrodo, kad sovietai apie šį planą taip niekada ir neišgirdo.
