Didžiausias Azijos ūkis yra ne vienintelė regiono ekonomika, kuri pastaraisiais metais augimą statė ant skolintų pamatų. Sumenkus eksportui, daugelio šalių centriniai bankai ėmė skatinti verslo ir namų ūkių kreditavimą.
JAV Federaliniams Rezervams prabilus apie planus griežtinti monetarinę politiką, Azijos šalys pradeda kurti gelbėjimosi planus, o atmintyje nenoromis iškyla prisiminimai apie 1997-1998 metų Pietryčių Azijos krizę.
„Daiwa Securities“ vyriausiojo ekonomisto Kevino Lai teigimu, kiekybinio skatinimo programos Azijos valstybėse išpūtė kreditų burbulą, kuris neišvengiamai turės subliūkšti.
Pradedant 2008 metais Azijoje kreditų rinka įgavo rimtą pagreitį, netrukus ėmė augti nekilnojamo turto kainos, sparčiai stiebėsi šalių BVP, verslas vykdė didžiausius šių šalių istorijoje įsigijimus ir susijungimus.
JAV pastačius užtvanką pigių pinigų upėje, Azijoje gali prasidėti valiutų ir kreditų krizės.
Ekonominio užkrato grėsmę šiame regione didina žinios iš Kinijos, pastaroji kelintą kartą iš eilės mažina ūkio augimo prognozes ir verčia kaimynines valstybes peržiūrėti savo eksporto planus.
Antrą šių metų ketvirtį Tailande buvo užfiksuota techninė recesija. 2009 metais šalies namų ūkių skola siekė 55 proc. BVP, šiandien šis skaičius išaugo iki 80 proc. HSBC duomenimis, bendra šalies skolų suma siekia 180 proc. BVP.
Naftos turtais galinti pasigirti Malaizija taip pat išgyveno panašų skolų bumą, kuris paskatino vartojimą ir NT rinką. Deja, prasti eksporto rodikliai verčia prognozuoti, kad šiemet, po dešimtmečio pertraukos, šalies užsienio prekybos balansas bus deficitinis.
Praėjusią savaitę Indonezija pranešė apie prasčiausią einamosios sąskaitos deficitą nuo 1996 metų. Indonezijai koją pakišo atpigusių žaliavų eksportas.
HSBC vyriausias Azijos rinkų ekonomistas Fredas Neumanas sako, kad regionui teks išgyventi poros metų sąstingį. Anot jo, Azijos šalys privalėjo pasinaudoti pigių pinigų antplūdžiu ir imtis struktūrinių reformų, tačiau vietoje nemalonių sprendimų vyriausybės nutarė ramiai pasidžiaugti trumpalaike sėkme ir sparčiais ūkio augimo tempais.
Blogiausia tai, kad didžioji dalis klestėjimo metu gautų pinigų nukeliavo į NT sektorių bei kito pobūdžio turtą. Deja, šios sritys nekuria pernelyg didelės pridėtinės vertės ir neužtikrina tvaraus vystymosi vidutinėje perspektyvoje. Politikai neturi didelio pasirinkimų spektro.
„Vyriausybės gali rinktis tarp dviejų alternatyvų: apsaugoti savo valiutą arba apginti šalies ūkio augimą. Vienu metu galima įgyvendinti tik vieną tikslą“, - sako K. Lai.
Indija ėmėsi veiksmų siekdama sustabdyti rupijos vertės nuosmukį ir sukontroliuoti kapitalo nutekėjimą iš šalies. Monetarinių apsaugos priemonių griebėsi ir Indonezija.
Vis dėlto prabėgus 15 metų nuo paskutinės Azijos krizės daugelis dalykų iš esmės pasikeitė. 1997-1998 metų krizę sunkiausiai išgyveno pernelyg išsipūtusios bendrovės, tuo tarpu šiandien pagrindinė skolų našta regione prislėgė namų ūkius ir smulkųjį verslą, kurie iki šiol džiaugėsi augančiu pragyvenimo lygiu ir gerais pelnais.
Be to, savotišką teigiamą transformaciją patyrė Azijos obligacijų rinka. Šiandien regionas kur kas drąsiau vietine valiuta skolinasi ilgesniam periodui. Tuo tarpu prieš penklioliką metų dominavo JAV doleriais denominuotos trumpalaikės skolos.
Pagaliau, tam tikrą pagalvę vietos finansų sistemai gali suteikti sustiprėjusios finansų institucijos, nes daugelis Azijos ekonomikų yra sutaupiusios daugiau nei išleido.
„Kiekviena krizė pasirodo skirtingu pavidalu“, - sako F. Neumanas, todėl nepaisant kai kurių naujų saugiklių virš Azijos pakibo rimta grėsmė.
