Rytoj vėl bus atversta nagrinėti ši byla.
Ši istorija sukrėtė ne vieną žmogų. Tarp jų ir komunikacijos specialistą Saugirdą Vaitulionį, kuris stengėsi kaip tik gali padėti merginai.
Teismo išvakarėse jis paskambino nukentėjusios merginos tėčiui ir pasiteiravo, kaip dabar mergina jaučiasi. Deja, jis tikėjosi išgirsti džiugesnių pasakojimų.
„Praėjo pusantrų metų po tos košmariškos nakties, kai nužmogėjęs Jurbarko gyvulys išniekino ir beveik užmušė dešimtokę Karoliną.
Manau, niekam nereikia priminti visų sužalojimų, kurie buvo tokio baisumo, kad nebesupratai - skaitai sadistinio siaubo filmo scenarijų, ar naujienų portalą. Aš iki šiol nesuvokiu, kaip ji liko gyva.
Dabar kalbėjau su Karolinos tėčiu. Skambinau, tikėdamasis išgirsti džiugesnių nuotaikų ir pasakojimų, kad jai - jau geriau. Deja.
Ji vis dar sapnuoja baisiausius košmarus ir neužmiega naktimis. Raminamieji vaistai - vis dar kasdieniai jaunos merginos palydovai. Vietoj gyvenimo džiaugsmo - vizitai pas psichologus ir psichiatrus, bandant bent kiek užmiršti išgyventą košmarą ir bandyti kurti gyvenimą iš naujo.
Apie fizines pasėkmes net nežinau nuo ko reikėtų pradėti, nes dar užtruks nemažai laiko, kol Karolina vėl galės šypsotis, kaip šypsojosi iki tos lemtingos, jos gyvenimą sugriovusios nakties.
Aš niekada nepamiršiu to vaizdo, kai ją lankiau reabilitacijoje Palangoje. Visą laiką sėdėjau su gukulu gerklėje, nes liūdnesnių akių nesu matęs gyvenime.
Tada atrodė, kad to jauno žmogaus akyse paskendo visas planetos liūdesys.
Tas liūdesys nedingo iki šiol. Ir nedings, manau, niekada - gal tik pasislėps kiek giliau, po naujai kuriamo gyvenimo šviesiais momentais. Duok Dieve.
Žmogaus gyvenimas suluošintas negrįžtamai.
Rytoj išgirsime Teismo nuosprendį ir aš labai tikiuosi, kad tas tėvų raudomis gelbėjamas recidyvistas gaus, ko nusipelnė. Noriu tikėti, kad jam nepavyks išsisukti.
Ne, bausmė neištrins klaikių atsiminimų ir nepanaikins pusantrų metų kasnakt kamuojančių košmarų, bet suteiks vilties, kad šioje šalyje teisingumas yra.“
