Nors šie papročiai, o taip pat – duonos kepimas, giros virimas ir kiti per Žolinę tradiciškai atliekami per vasarą subrandinto derliaus įvertinimo darbai miesto gyventojų jau pamiršti, visgi ištrūkti į gamtą ir prisiminti gamtos mums teikiamas dovanas ir jų naudą galime dažnas. Tiesa, kad paslapčių gaubiamos jų galios veiktų geriau, reikėtų paisyti žinovų patarimų. Tuomet pašventintos žolelės tikrai neliks vien gražia puošmena ar vasaros prisiminimu...
Žolinė – pats metas suskubti prisirinkti vaistažolių , nes būtent iki tada augalai žydi intensyviausiai. Vėliau žolės tik džiovinamos, nes rudeniop visa augalų gydomoji galia ima kauptis šaknyse ir sėklose.
Žolelių nerinkite mieste , priemiesčio soduose, greta didelių pasėlių laukų – ten oras ir vanduo yra pakankamai užterštas, purškiami įvairūs chemikalai. Naudingų sveikatai augalų ieškokite bent už dvidešimties kilometrų nuo miesto esančiuose laukuose ar miškuose. Vaistažoles rinkti reikėtų sausą, saulėtą dieną. Pravartu su savimi turėti peiliuką ar žirkles – vaistažolių negalima rauti su šaknimis.
Džiovinti surinktus augalus irgi reikia teisingai – orkaitė nėra tinkamiausia vieta. Nors žinoma, jog kuo greičiau vaistažolės išdžiūsta, tuo daugiau naudingųjų medžiagų jose lieka, čia augalai tiesiog sudega ir tampa beverčiai. Lapams, žiedams, stiebams – visoms Žolinės „gėrybėms" – puikiai tinka pavėsis. Taip jie nepraranda savo veikliųjų medžiagų ir spalvos. Žoleles galima surišti į ryšulėlius ir pakabinti. Džiovinti galime lauke ar patalpoje, o taip pat specialiose džiovyklose, kurias turi jau nereta šeimininkė. Beje, nuskintas žoleles reikėtų pradėti džiovinti ne vėliau kaip po poros valandų nuo surinkimo.
Kad įdėtas darbas nenueitų veltui, vaistažoles geriausia saugoti popieriniuose ar medžiaginiuose maišeliuose, tinka ir dėžutės, išklotos standžiu popieriumi. Polietileniniuose maišeliuose ar stiklainiuose žolelės nesivėdins, ten greitai rasis grybelis. Vaistažolėms kenkia ir tiesioginiai saulės spinduliai – pakinta augalų spalva ir kvapas.
Nuo seno Žolinės puokštėse tarp dekoratyvinių augalų neatsitiktinai atsidurdavo tuo metu rinkti tinkamos vaistažolės – mėtos, vaistinės melisos, diemedžio šakelės su lapais, didžiosios nasturtės žiedai, vaistinė balzamita. Šie ir kiti per vasarą sukaupti ir išsaugoti žolynai gelbėja netikėtai susirgus: vieni – peršalus, kiti – karščiuojant, treti – sutrikus virškinimui ar užpuolus kitam negalavimui. Vaistažolių arbatas gaminti – nesvarbu ar ligą gydant, ar tiesiog nuotaiką praskaidrinant – reikėtų panašiai kaip ruošiant žalią ar baltą arbatas: užpilti jau akivaizdžiai garuojančiu, bet dar neverdančiu vandeniu (90 laipsnių), palaikyti 2–10 min. Kuo mažiau karpytos žolelės, tuo ilgiau reikia laukti kol jos išskleis savo savybes. O jei mišinio sudėtyje yra džiovintų uogų, šaknų arba augalų žievės, puodelį uždengus palaikyti reikėtų ir dar ilgiau. Vienam puodeliui paprastai sunaudojama 1–2g . žolelių( arbatinio šaukštelio).
Atsargiems reikėtų būti , jei vaistažoles vartojate kaip vaistą arba turite kokių ilgalaikių negalavimų – tuomet pasitarkite su gydytoju. O sveikam žmogui patariama vaistažolių arbatas keisti kas 2–3 dienas, nes vieno augalo vartojimas ilgesnį laiką gali sukelti šalutinį poveikį, organizmas prie jų pripranta.
