Šiuo metu Europa patiria tarsi sulėtintą sprogimą, kurį sukėlė visų laikų nuspėjamiausia socioekonominė uždelsto veikimo bomba. 20-ojo amžiaus viduryje europiečių gyvenimo trukmė pradėjo sparčiai ilgėti, o gimstamumas nuo 1970-ųjų žymiai mažėti, tad dosni valstybinių pensijų sistema ėmė neišvengiamai braškėti, rašo „The Economist“.
Pagal šią sistemą šiandienos dirbantieji apmoka vakarykščių darbuotojų pensijas. Toks būdas paremtas prielaida, kad dirbančiųjų visada yra daug daugiau nei senjorų. Deja, pastaruosius porą dešimtmečių ši taisyklė nebegalioja. Dabartinis darbuotojų ir pensininkų santykis Europoje sumažėjo iki maždaug trijų darbininkų vienam pensininkui, o per ateinančius 25 metus šis skaičius gali sumažėti iki vos trijų darbininkų dviem pensininkams. Daugelio šalių politikai ilgą laiką į artėjančią krizę reagavo labai nedrąsiai, esmines problemas tiesiog perleisdami savo įpėdiniams.
Toks delsimas suprantamas: pensijų sistemų pokyčiai – labai jautri tema darbuotojams (kurie tuo pačiu yra ir rinkėjai). Prancūzijos ir Italijos profesinės sąjungos, išgirdusios apie bent menkiausius galimus pensijų sistemos pakeitimus, dažniausiai masiniais streikais iškart sustingdo visą šalį.
Bet geriau jau anksčiau, o ne vėliau Europos vyriausybės ir patys rinkėjai būtų nuriję karčią tiesą – ligšiolinės jų pensijų sistemos nebuvo tvarios. Suprasdami, kad ši situacija skausminga visiems, o vienos stebuklingos priemonės jai išspręsti nėra, valdžios institucijos kartu su gyventojais turėjo pradėti veikti.
Pirma, ryžtingai sumažinti valstybinės pensijų sistemos „darbuotojai senjorams“ taikymo sritį. Antra, padrąsinti dirbančiuosius (tiek valstybės tarnautojus, tiek privačių įmonių darbuotojus) patiems prisiimti atsakomybę dėl būsimos pensijos – ir ne taupyti pinigus asmeninėje sąskaitoje ar kojinėje, o pasinaudoti darbdavio ar specialių firmų įsteigtais investiciniais fondais. Trečia, pavėlinti pensinį amžių ar net išvis atsisakyti tokio bendrai nustatomo termino. Žinoma, daugeliui Europos valstybių ne mažiau svarbu spręsti katastrofiškai mažėjančio gimstamumo problemą, kad darbuotojų ir pensininkų santykis dar labiau neišsikreiptų.
Dar 10 darbo metų?
Senosios pensijų sistemos pažadus dabartinėmis sąlygomis ištesėti būtų sunku. Vienas greičiausiai įgyvendinamų ir efektyviausių pakeitimų – pensinio amžiaus atidėjimas. Pastaruosius kelis dešimtmečius pensinis amžius Europoje trumpėjo, nors gyvenimo trukmė išaugo. Tačiau tuomet iškyla klausimas: ar pensijos slenkstį dabar priėjusiems senjorams jų karjeros pradžioje išties buvo žadėta 30 metų poilsio?
Jei europiečiai norėtų išsaugoti savo valstybinių pensijų sistemas – o daugelis, atrodo, norėtų, – jiems neišvengiamai teks dirbti ilgiau. Bent penkeriais, o gal ir dešimčia metų. Darbdaviai, kaip ir darbuotojai, turės prisitaikyti prie šios situacijos. Vis dėlto yra ne viena priežastis, kodėl vis daugiau sveikų ir pajėgių 60-mečių neturėtų atsisakyti darbo, vietoj gyvenimo jaunesnių mokesčių mokėtojų sąskaita.
Žvelgiant iš kitos pusės, dirbantiesiems tenkanti našta vien nukeliant pensiją užtektinai nepalengvės – būtina didinti pačių dirbančiųjų skaičių. Tačiau kaip tai padaryti? Efektyvus, bet visuomenėje itin prieštaringai vertinamas būdas – įsileisti daugiau imigrantų. „Namų sąlygomis“ ateities dirbančiųjų skaičių padidinti galima (ir net būtina) susilaukiant daugiau vaikų. Tačiau turėti ar neturėti vaikų – kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, valdžia niekaip negali priversti to daryti, tad demokratinių šalių vyriausybėms teks gerai pasukti galvas, kaip paskatinti ir „suvilioti“ žmones kurti gausesnes šeimas.
Krintantiems gimstamumo rodikliams įtakos turi ir tai, kad vis daugiau jaunų moterų pirmiausia siekia karjeros, šeimos kūrimą atideda vis vėlesniam laikui (kartais ir išvis jos atsisako), arba pagimdžiusios vaikus praranda galimybę konkuruoti darbo rinkoje. Tobulinant darbo teisę ir mažinant kliūtis vaikus auginančioms moterims siekti karjeros, naudą pajustų ne tik jos pačios ir vaikai, bet ir tėvai bei seneliai – per pensijos slenkstį žengiantys senjorai.
O kaip Lietuvoje?
Lietuva – ne išimtis žilstančios Europos kontekste. Lietuviai gyvena vis ilgiau, moterys renkasi gimdyti vėliau, o jaunos šeimos augina vis daugiau vienturčių. Negana to, imigrantų pertekliaus taip pat nejaučiame. Priešingai – daugiau tautiečių išvyksta laimės ieškoti į užsienį, nei svetimšalių apsigyvena Lietuvoje.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2013-ųjų pradžioje mūsų šalyje nebeliko apdainuotų trijų milijonų – gyventojų skaičius siekė kiek mažiau nei 2,972 mln. Iš jų daugiau kaip 700 tūkst. – 60 metų ir vyresni.
Atsižvelgiant į demografines prognozes, darbingo amžiaus asmenų skaičius, palyginti su pagyvenusių asmenų skaičiumi, 2060-aisiais bus 1,5 :1.
Dėl to nuo 2012 metų pamažu pradėtas ilginti pensinis amžius. Senatvės pensijos amžius nuo 2012 metų sausio 1 d. didinamas 4 mėnesiais per metus moterims ir 2 mėnesiais vyrams, kol 2026 metais pasieks 65 metų ribą. Šiemet moterys į pensiją galėjo išeiti sulaukusios 60 metų ir 8 mėnesių, o vyrai – 62 metų ir 10 mėnesių, Pensinio amžiaus atidėjimas – vienas pagrindinių būdų finansiniam socialinio draudimo sistemos tvarumui užtikrinti ir daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių.
Be to, reformavus pensijų sistemą nuo 2004 metų gyventojai gali dalį savo pensijos kaupti privačiuose fonduose. Šiuo metu papildomai pensiją kaupia daugiau kaip 1 mln. Lietuvos gyventojų. Nuo šių metų gruodžio 2 d. dirbantiesiems sudaryta galimybė prie savo pensijos kaupimo prisidėti papildomomis lėšomis iš gaunamų pajamų, tokią pat dalį dar pridedant ir valstybei.
Taip pat Lietuvoje veikia viena lanksčiausių Europoje motinystės ir tėvystės atostogų ir išmokų sistema, o darbo vieta auginant vaiką išsaugoma net iki trejų metų laikotarpio.
Parengta pagal „The Economist“, Lietuvos statistikos departamento duomenis ir „Sodros“ informaciją
