Apie tai, kaip besimokantys vairuotojai reaguoja į instruktores moteris, kaip keičiasi vyrų požiūris į moteris kelyje, į kurią pusę juda Lietuvos vairavimo kultūra, kas pakeitė besikeikiančius, „treninguotus“ vairavimo instruktorius ir kodėl sportuojantys žmonės geriau vairuoja – portalo tv3.lt interviu su vairavimo instruktore M. Ulevičiene.
- Kodėl ir kaip nusprendėte imtis mokyti vairuoti?
- Buvo toks gyvenimo laikotarpis, kai atsirado daugiau laisvo laiko. Aš pati esu ekonomikos dėstytoja, baigusi Vilniaus universitete prekybos ekonomiką. Pati vairuoju labai seniai, labai mėgstu vairuoti, mėgstu greitį, manevruoti ir pagalvojau, kad norėčiau, jog kita dalis vairuotojų, kurią aš išmokysiu, važinėtų gražiai, saugiai. Kiek aš dabar atsimenu savo mokinius, tai yra, kad greitį viršija, yra, kad posūkių nerodo. Tai čia tie naujokėliai. Bet šiaip tikrai negirdėjau, kad kažkas skaudžią avariją būtų sukėlęs.
- Kiek metų vairuojate ir kiek laiko mokote vairuoti kitus žmones?
- Aš pati vairuoju daugiau negu 40 metų. Sovietiniais laikais šeimos automobilis buvo vyro rankose, bet mano vyras buvo kariškis, turėjo savo vairuotoją ir nuolat būdavo darbe, tai aš galėjau naudotis šeimos automobiliu, o jis, manau, moteriai yra labiau reikalingas negu vyrui, nes reikia vaikus į darželį, į mokyklą, į būrelius nuvežti, apipirkti šeimą. Todėl aš esu matyt viena iš tų retų moterų Lietuvoje, kuri seniai vairuoja.
O kitus mokau vairuoti 15 metų ir tikrai jaučiasi, kad mano mokinių jau yra daug keliuose. Tarkime, aš, kur nors įvažiuodama arba su mokiniu, arba pati, iš šalutinio kelio į pagrindinį, praktiškai visada, matyt, pataikau ant savo mokinių, nes būna sustabdomas eismas ir visada įleidžiama esu (juokiasi).
- Ar suskaičiavote, kiek automobilių jau teko Jums vairuoti? Kiek jų pakeitėte?
- Suskaičiavau – 12 automobilių. Netikiu nei būrėjais, nei kokiais burtininkais, bet mano draugė yra šitų dalykų mėgėja ir ją vežiau pas būrėją. Būrėja ir man pasiūlė burtis. Nors ir nenorėjau, bet sutikau ir ji pirmu sakiniu pasakė, kad aš vairuoju ir kad dažnai keičiu automobilius (juokiasi).
- Galbūt turėdama tokią vairavimo patirtį jau turite ir labiausiai patinkančius automobilius?
- Matote, sovietiniais laikais džiaugeisi tuo, ką turėjai. Tuo metu „žigulius“ vairavau. O dabar vairuoju tokius automobilius, kurie tinka „Regitrai“, kuriais laiko mokiniai egzaminus, tai „Volkswagen“ klasės. Aišku, paskutiniu metu atsirado „Hyundai“. „Ford“.
Labiausiai mėgstu benzininius automobilius, nes man patinka, kad automobilis būtų manevringas, kad iš vietos pajudėtų greitai, kad galėčiau greitai, saugiai manevruoti ir vikriai.
Turiu išsilaikiusi visas transporto priemonių kategorijas – ir lengvųjų automobilių, ir sunkvežimių ir motociklų, taigi, kai policija sustabdo ir pažiūri į mano teises, tai išgirstu: „Oho, pirmą kartą matau moterį, kuri turėtų šitiek kategorijų“.
- Kokių reakcijų sulaukiate iš mokinių, pamačiusių, kad juos instruktuos moteris?
- Aš pati stebiuosi reakcijomis. Pagyvenę žmonės, vaikščiojantys dar iš sovietinių laikų gatvėmis, jeigu pamato instruktorę moterį, tai jų akys išsiplečia. Keista.
O jaunimas, kai prasilenkiame, prie šviesoforo sustojame, tai sulaukiu daug šypsenų, dėmesio, pamojavimų, pasisveikinimų.
Dabar atrodytų, kad pas mane turėtų eiti mokytis vairuoti tik panelės. Bet Jūs nepatikėsite – didžiausia dalis mano mokinių yra vaikinai. Ir ne tai, kad jie bijotų vyrų instruktorių, kad nuskriaus ar žodį kokį netinkamą pasakys. Jie tiesiog tikslingai ateina pas mane, galvodami, kad moteris labiau paspaus, bus reiklesnė. Mokiniai žino, kad daugelis instruktorių klausosi radijo, skaito laikraščius, žaidžia telefone, o savo darbui neskiria dėmesio, o pas mane vyksta vairavimo pamoka nuo pradžios iki galo, kiekviena pamoka turi savo temą. Taigi, ariame „nuo iki“.
- „Boba už vairo – mirtis už kampo“. Turbūt tokių frazių jau tenka Jums išgirsti rečiau?
- Ne, negirdžiu to. Priešingai būna. Per pirmąsias pamokas tiek vaikinai, tiek panelės pareiškia, kad nori vairuoti kaip aš, nes važiuoju gana greitai, bet saugiai, valdymo prietaisai tikslingai yra naudojami, bet pakartojimų, nes pakartojimas arba klaida yra avarija.
Su manimi važinėja kikboksininkai, krepšininkai, kovų be taisyklių vaikinai, „parkurininkai“, karatistai, Europos medalininkai. Ir vieno jų – vaikino kikboksininko, laimėjusio Europos sidabro medalį – paklausiau, ar ne gėda pasakyti draugams, kad pas bobą vairuoji. Tai jis sakė, kad iš pradžių draugai juokėsi, bet iki tol, kol pamatė, kaip jis važiuoja po aštuonių pamokų. Tada draugai nustojo juoktis.
- Vis dėlto, su kuo lengviau dirbti – su merginomis ar su vaikinais?
- Panelės dažniausiai ateina, nesimokiusios vairuoti ir mokomės nuosekliai kiekvieną pamoką. Vaikinai ateina, jau vairavę, ir jie važiavę taip, kai jie patys supranta arba taip, kaip juos mokė kažkokie „mokytojai“. Didžiausia problema, kad jie niekur neįvažiuotų, kad automobilio valdymas būtų tikslus, bet jie į tai mažai kreipia dėmesį. Man svarbiausia juos pirmomis pamokomis sekti ir saugoti. Ir Jūs nepatikėsite, bet aš girdžiu, kad jie net stena garsiai, prakaituoja. Aš, aišku, viduje garsiai ir linksmai juokiuosi.
Taigi, jie stengiasi, nes žino, kad, jeigu jie nedarys taip, kaip mokau, tai, kai nueis į „Regitrą“ bus jiems atlyginta arba gerai, arba blogai.
Vaikinai, aišku, važiuoja drąsiai ir iš karto ima jautį už ragų, o panelės yra labai bailios – bijo prieky važiuojančio automobilio, bijo šone važiuojančio, bijo ir šalutiniu keliu važiuojančio.
- Kaip keičiasi mūsų jaunųjų vairuotojų įgūdžiai, vairavimo kultūra? Kokias tendencijas pastebite?
- Kalbant apie kultūrą, tai pastebiu, kad, kai pradėjau mokyti vairuoti, kai mokinys užgesdavo, tai kiti pypsena, pyksta. Tuo metu daugiau vairuotojų buvo vyrai. O dabar, kadangi atsirado tokia banga, kad tų vyrų žmonos ir dukros vairuoja, tai, jei jau užgesai, tai leidžia kapstytis, elgiasi labai kultūringai, gražiai. Anksčiau užgesę automobiliai tarsi miesto teršalais buvo laikomi, o dabar nesigirdi tokių dalykų, kad kas nors pyktų.
Kas įdomiausia, kad net ir besimokantįjį vairuoti įleidžia į pagrindinį kelią, pasaugoja, o juk tu, mokinį įsileisdamas prieš save, žinosi, kad važiuodamas paskui jį turėsi pats vos ne vilktis paskui.
Kitas dalykas – labai daug pradėjome važinėti po užsienius su automobiliais. Pamatėme, kad ten vairavimo kultūra visiškai kitokia. Grįžę iš užsienio vairuotojai pasiima tą gerąją kultūrą. Jūs pažiūrėkite, kai važiuojate keliu ir parodai posūkį, norėdamas rikiuotis, tai būtinai, jei ne pirmas, tai antras ar trečias vairuotojas pristabdys ir įleis tave.
Jeigu kalbant apie jaunimo vairavimo įgūdžius, tai pastebėjau vieną dalyką. Anksčiau jaunimas daugiau žaidė, sportavo kieme, lauke – kvadratas, sporto klubai, krepšinis, šokių būreliai, o dabar retai, kas sportuoja ir vaikai dažniausiai sėdi prie kompiuterių. Pastarųjų vairavimas yra toks labiau įsivaizduojamas, jie truputį egoistai – "man gerai, tai ir visiems bus gerai".
Kai ateina mokinys paklausiu, ar sportuoja. Jei sportuoja, tai viskas bus gerai bus, nes jis sugebės matyti aplinką, stebės važiavimo teritoriją, kitus eismo dalyvius. Kodėl taip yra? Nes važiavimas yra kolektyvinis darbas. Jei žmogaus gyvenime yra tik kompiuteris, tai jau bus amen – jį reikia pratinti prie aplinkos, prie kitų eismo dalyvių.
- O kaip pasikeitė patys vairavimo instruktoriai, kaip pakito ši profesija?
- Čia įvyko didžiausia metamorfozė. Pradžioje aš buvau balta varna klaidžiojančių benamių katinų bandoje. Jie buvo dažniausiai be jokio išsilavinimo, „šoferiai“, su treningais, su kažkokiomis šlepetėmis, kalba jų buvo su daug „pypt“. Iš pradžių aš toleravau visa tai, o vėliau pradėjau įtakoti ir sakyti, kad nenoriu daugiau girdėti tokių dalykų savo aplinkoje. Atvažiuodavo pas instruktorius ir kelių policininkai, tai parūkydavo kartu. Aš užsiminiau policininkams, kad Jūs turite nekeikti tų instruktorių, o išrašyti baudos kvitą.
Staiga atsitiko taip, kad pakeitė vairavimo instruktoriams keliamus reikalavimus – nutarta, kad jie turi turėti ne tik vidurinį, bet ir dar kažkokį išsilavinimą, turi turėti kelias transporto priemonių kategorijas, o tom kategorijoms juk reikia smegenų, kad jas įgyti. Dar vienas reikalavimas – vairuotojų rengimo kursai, tai yra pedagogika, mokymo kultūra, kalbos kultūra, automobilių tarša ir teorija. Taigi, situaciją smarkiai pakeitė nauji reikalavimai. Dabar vairavimo instruktoriai išsilavinę, kultūringi – tikri kolegos.
- Kaip vertinate stereotipus, susijusius su automobilių markėmis? Tarkime, sakoma, kad BMW yra kelių chuliganų automobiliai ir viešojo transporto stotelių baubai.
- Dėl to priekaištaujama vairavimo mokykloms, kad jos esą tinkamai neparuošia vairuotojų. Supraskime, kad mokykla yra tik subrendusio žmogaus išmokymas tam tikros rūšies užsiėmimo. Iki tol juos mokė šeima, mokykla. Ką žmogus atsineša iš šeimos, pagal tai žmogaus asmenybė ir formuojasi. Bendravimo, valgymo kultūra, atsinešta iš šeimos lemia ir vairavimo kultūrą. Taigi, vairavimo mokykla nepakeis žmogaus asmenybės.
Automobilius žmonės perka pagal tai, kaip jie save įsivaizduoja. Pavyzdžiui, su manimi važinėjo mergina, kuri pasakojo, kad atvyko į kaimą Velykoms pas gimines. Ji norėjo išmokti vairuoti ir lizingu nusipirkti automobilį, tai jai giminės, kaimo gyvenantys, sakė: „Gal tu proto neturi? Gi sudaužysi pirmą automobilį. Geriau jau už kelis šimtus litų nusipirkti automobilį, sudaužyti jį ir nusipirkti kitą“. Tai, jeigu yra motyvas pirkti automobilį tam, kad jį sudaužyti, tai apie kokį supratimą galime kalbėti?
Taigi, vairavimo mokykla žmogaus charakterio nepakeis. Japonai sako, kad iki 7 metų žmogaus charakteris susiformuoja, o pas mus vairuoti ateina 17-mečiai.
- O ką galėtume pasakyti apie siūlymą įteisinti visišką 0 promilių reikalavimą visiems vairuojantiems?
- Ta paklaida galėtų būti. Žmogus, vakarieniaudamas ar pietaudamas, juk gali išgerti taurę vyno, nepasigerdamas. Juk yra kažkokia nusistovėjusi alkoholio vartojimo kultūra Lietuvoje. Tas, kas visas lėšas išleidžia tam alkoholiui, tai jis ir neturi automobilio.
Mes darbe darėme eksperimentą – valgėme vynuoges, gėrėme kefyrą. Vynuogės susifermentuoja ir po 15 minučių alkotesteris parodė net 0,7 promilės alkoholio. Vienas žmogus yra pasakojęs, kad žiemą langų valikliu purkštelėjo, automobilio salone jis pakvėpavo tuo valikliu ir įpūtė kažkokį girtumą. Taigi, 0 promilių siūlymui nepritarčiau.
- Jūsų darbo laukas – stotinės gatvės. Kurie vairuotojai kelyje yra labiausiai nedrausmingi ir pavojingi?
- BMW vairuotojai labai dažnai viršija greitį ir nardo gatvėse. Labai dažnai matau, kad tėčiai ar draugai, nupirkę didelius, galingus, prabangius automobilius – markės neminėsiu – prie jų vairų susodinę dailias paneles. Mano pasiūlymas: jeigu jau radote pinigų tokiam prabangiam automobiliui, tai gal paieškokite pinigėlių nedidelę dalį – net ratas tokių automobilių tiek nekainuos – vairavimo pamokoms, nes panelės manevruoti nemoka, pasitiki savimi tik dėl to, kad yra galingas ir bangus automobilis, galvodamas, kad kiti užleis kelią, žiedais važiuoti nemoka, posūkio į kairę atlikti nemoka. Taigi, jei turi tokius brangius automobilius, tai reikėtų skirti pinigų ir vairavimo pamokoms.
- Ne paslaptis, kad vadinamąjį karą keliuose Lietuvoje sustabdė padidintos baudos, sugriežtintos atsakomybės. Ką tai pasako apie lietuvius? Kodėl tik griežtesnės bausmės mus priverčia paisyti taisyklių?
- Pas mus viskas yra tvarkoje. Mes esame darbšti tauta. Nusipirkę automobilius mes juos branginame, saugojame. Ir dauguma vairuotojų važinėja tvarkingai. O tie, kurie nesilaiko moralinių nuostatų darbe, šeimoje, kurie pažeidinėja įstatymus, šis puokštė persikelia ir į kelią. Tas, kuris lipa per kitų galvas, siekdamas karjeros, tai ir automobiliu važiuoja, lipdamas per kitų galvas. Tai yra žmogaus gyvenimo būdas ir jo nepakeisi.
Mokiniai kartais nervinasi, jog kažkas užkirto kelią, supypsėjo, užsipuolė, tai aš jiems atsakau, kad to imti į galvą nereikėtų, nes tas vairuotojas važiavo ir mus pravažiavo. Geriau užjauskime tokius, nes jie ir į darbo kolektyvą nueis piktas, dantis sukandęs, nelaimingas, toks pat grįš ir į šeimą.
- Dėkoju už pokalbį.
