Pasitaikė atvejų, kai ukrainiečių vaikai prisiglaudė pas Lietuvoje jau kurį laiką gyvenančius tautiečius. Dar 14 nepilnamečių pagalbos ranką ištiesė lietuvių šeimos.
Paaiškėjo, kad prasidėjus karui per trumpą laiką norą padėti nepilnamečiams ukrainiečiams išreiškė beveik 1 tūkst. lietuvių šeimų.
Apie vaikų iš Ukrainos situaciją Lietuvoje plačiau papasakojo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Ilma Skuodienė.
– Kokia šiuo metu yra situacija su į Lietuvą atvykstančiais ukrainiečių vaikais?
– Vienas svarbiausių dalykų, kad į Lietuvą vaikai atvyksta būdami su savo tėvais, su įstatyminiais atstovais. Šiuo metu turime apie 20 tūkst. ukrainiečių vaikų. Dalis iš jų į Lietuvą atvyko bent su vienu iš savo tėvų. Tokiais atvejais mūsų tarnyba reaguotų ir suteiktų pagalbą tik tada, jei sulauktų pranešimo apie vaiko teisių pažeidimus.
Iš tų 20 tūkst. vaikų, dalis atvyko su ne savo tėvais, o su jiems artimais žmonėmis – giminaičiais, kaimynais, mokytojais. Pavyzdžiui, vaikas augo su mama, tačiau ji dirba ligoninėje sesele, todėl negalėjo išvykti. Tai mama perdavė vaiką kaimynei.
Iš viso nelydimų vaikų (tų, kurie atvyko ne su tėvais ar bent vienu iš tėvų – aut. past.) šią akimirką turime 1031. Tokie vaikai atsidūrė Lietuvoje su jam pažįstamu žmogumi. Migracijos centruose sutvarkomi dokumentai ir lydėjęs asmuo tampa vaiko globėju.
Taip pat yra nemažai ukrainiečių, kurie jau seniai gyvena Lietuvoje. Tai dalis vaikų atsiduria jų globoje, jie būna susiję, yra pažįstami. Kai klausiame, kodėl pasirinko Lietuvą, tai išgirstame, kad čia gyvena pažįstami, čia vaikai jaučiasi saugiai. Yra pavyzdžių, kai vaikas apsigyvena pas jau pažįstamą žmogų Lietuvoje.
Šią akimirką yra 14 vaikų, kurie neturėjo jais pasirūpinti galinčio žmogaus. Tad jau nustatėme 14 vaikų globą lietuvių šeimose, nesusijusiose emociniais ryšiais. Tokių vaikų amžius svyruoja nuo 7-8 iki 17 metų. Tik prasidėjus karui, mes inicijavome lietuvių šeimoms kvietimą priimti ukrainiečių vaikus pas save. Per dvi savaites sulaukėme beveik 1 tūkst. prašymų iš šeimų, kurios pasiruošusios priimti ukrainiečių vaikus nepriklausomai nuo jų amžiaus.
Turime didelį rezervą padėti norinčių šeimų. Noriu pasidžiaugti vienu pavyzdžiu, kai šeima priėmė dvi sesutes ir jų klasės draugę gyventi kartu.
Dar norėčiau paminėti vaikus, atvykusius į Lietuvą grupėmis. Tokių yra 289. Dalis jų iš vaikų globos namų, sportininkų grupės ar tos pačios bendruomenės. Jie apgyvendinti Trakuose, Visagine, Kulautuvoje, kituose Lietuvos miestuose. Jie yra tarpusavyje pažįstami, todėl juos apgyvendinome kartu. Pasikeitus situacijai galėsime juos kartu grąžinti į Ukrainą.
– Kaip jaučiasi Lietuvoje laikiną prieglobstį gavę Ukrainos vaikai?
– Didžioji dalis vaikų atvyksta su emociškai susijusiais asmenimis arba čia apsigyvena su jiems pažįstamais asmenimis. Tokiems vaikams yra bent šiek tiek lengviau. Kitus vaikus lanko vaiko teisių specialistai.
Vaikai čia patenka iš įvairių situacijų, iš skirtingų Ukrainos gyvenamųjų vietų. Praskrendantis lėktuvas ar koks didesnis triuškmas ir jie įsitempia. Jiems bet koks garsas gimtinėje reiškė, kad reikia bėgti ir slėptis. Tad ir dabar jie susigūžia išgirdę praskrendančio lėktuvo skleidžiamą garsą.
Pavyzdžiui, vaikai iš vienos grupės išreiškė norą grįžti namo. Tiek daug liūdesio jaučiasi. Jiems sunku būti atskirtiems nuo tėvų. Vienų mamos dirba seselėmis ar gamina maistą, kitų tėvas tarnauja, dalyvauja kare. Labai jaučiasi tas ilgesys, noras grįžti pas artimiausius žmones.
– Ar jau turite atvejų, kai vaikai sugrįžo atgal?
– Taip, dalis vaikų jau grįžo atgal į Ukrainą. Tėvai ir vaikai išreiškė tokį norą. Iš viso jau 96 vaikai arba grįžo, arba jų tėvai atvyko į Lietuvą.
– Kokios yra Ukrainos vaikų istorijos?
– Atvyko į Lietuvą vaikai su senele. Tėtis liko Ukrainoje kariauti. Vaikai negyveno su mama. Atvykę jie buvo labai nusiminę. Apsistojo pas giminaitę. Senelei sušlubavo sveikata, ji priėmė sprendimą grįžti į Ukrainą. Tada lietuvių šeima priėmė šiuos 3 skirtingo amžiaus vaikus pas save.
Kita situacija – atvyko mergaitė autobusu. Mama yra karininkė, todėl liko ginti šalies. Tačiau dukrą moteris išsiuntė. Mergaitės tėtis miręs. Ją Lietuvoje pasitiko pažįstamas žmogus. Vaikui globa nustatyta lietuvių šeimoje. Mergaitė kiekvieną dieną bendrauja su motina, mokosi nuotoliu, stengiasi daug negalvoti apie tai, kas vyksta gimtinėje.
Kiti vaikai sako, kad atvykę jaučiasi tarsi stovykloje. Jie išreiškė norą grįžti. Tarp Lietuvos ir Ukrainos yra pasirašytas susitarimas, kad tik pasibaigus karo veiksmams, esant saugiai situacijai, visi vaikai grįš atgal. O dabar saugosime tuos vaikus, užtikrinsime jiems tinkamas gyvenimo sąlygas.
