Kodėl sesuo Daiva Kuzmickaitė ryžosi tokiam sprendimui, su kokiais sunkumais jai teko susidurti ir koks yra šiandieninis visuomenės požiūris į vaiko globą? Apie visą tai ir dar daugiau su ja kalbame šiame interviu.
Sese Daiva, esate Vaiko gerovės instituto programos vadovė. Tačiau ne paslaptis, kad ir pati tapote nuolatine globėja. Kaip globotiniai atsirado jūsų pačios asmeniniame gyvenime?
Taip, globoju du broliukus. Vaikai buvo pradinukai, kai mirė jų tėvelis. Jie liko našlaičiai, keletą metų gyveno globos namuose. Tačiau, jei atvirai, didžiausias sunkumas tikriausiai buvau aš pati, nes nebuvau pasiruošusi tokiai avantiūrai – globoti vaikus, kurie nuo pirmų susitikimų mane pasirinko. Po metų vaikai grumtynes laimėjo. Ir taip iki šiol gyvename drauge.
Pasiryžti globoti vaiką – nėra gana lengvas gyvenimo sprendimas. O susigyvenimui ir vidiniam vaiko pažinimui prireikia ne vienos dienos. Kokie sunkumai dažniausiai iškyla, auginant net du globotinius?
Žinau, keistai skambės, bet sunkumai kyla tada, kai neatpažįstu vaikų motyvų ar vadovaujuosi visuomenėje įprastomis nuostatomis. Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį. Per pirmąsias Velykų šventės kartu su broliukais važiavome pas mano tėvus į kaimą. Vienas iš brolių užsimovė kasdienines sportines kelnes, apiplyšusias nuo dviračio pedalų. Nustebau ir paprašiau persirengti šventiškai, o jis supykęs paaiškino, kad kitos kelnės nebus patogios lakstyti po laukus ar karstytis medžiais.
Tačiau, kai nelauktai teko važiuoti į artimųjų laidotuves, vaikai patys apsirengė išeiginiais drabužiais. Tai viena situacija, parodanti, kad vaikai praktiški ir tvarkingi, šventės akcentus dedantys kitur, nei aš.
Jūsų globotiniai – dabar jau paaugliai. Kokiomis savybėmis jie pasižymi ir kaip tarpusavyje jūs sutariate?
Broliai dabar dideli paaugliai, smarkiai praaugę mane. Jaunėlis mėgsta įsprausti mane po savo pažastimi ir žvelgdamas iš viršaus paklausti: „Maže, kada užaugsi?“
Šiuo metu turiu galimybę mokytis gyventi su paaugliais, kurie, kaip ir priklauso šiam amžiaus tarpsniui, yra saviieškoje, tikrinantys ribas ir savo pajėgumus, primenantys, kad yra verti jautriausios pagarbos. Tačiau jie yra išsaugoję nuoširdų rūpestį kitu žmogumi, likimo nuskriaustais, džiaugsmingumą paprastume.
Džiaugiuosi, kai broliai patys neraginti nukasa sniegą ne tik nuo mūsų tako, bet ir kaimynams. Dažnai nustebina įvairiais netikėtumais, išverda arbatos, palieka staigmeną, nori kartu vedžioti šunį.
Esate brolių globėja. Tačiau ar vaikai noriai bendrauja su kitais biologiniais giminaičiais?
Tėveliai mirę, tačiau bendraujame su brolių giminaičiais, ypač artimą bendrystę patiriame iš tėvelio artimųjų. Broliams šis ryšys ypatingai svarbus.
Dėdės per įvairias bendras veiklas lydi berniukus į brandą, sportuodami, dirbdami įvairius darbus, lankydami giminaičius, kartu švęsdami giminės šventes, pasiūlydami įvairius užsiėmimus ir pramogas su panašaus amžiaus jaunimu.
Kaip pati sakėte, broliai – tarsi dovana jums ir visai visuomenei. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, pradėjus globoti vaikus?
Man gyvenimas su broliais yra daug prasmės, kasdienių pamokų ir egzaminų suteikianti tikrovė. Vaikų gyvenimas kasdien garsiai transliuoja žinią, kad nė vienas vaikas negali būti nurašytas, kad yra unikalus ir laisvas rinktis.
Ir nesvarbu, ką jis pasirinks rytoj, svarbu, kad šiandien jis turėtų tai, kas yra jo prigimtinė teisė – turėti namus ir tuos, kuriuos jis gali mylėti ir kurie jį myli tiesiog dėl to, kad jis yra.
Šiandien galima susidurti su gana skeptišku žmonių požiūriu į vaikų globą, o neretai iš aplinkinių globėjai išgirsta ir gana tiesmukiškų klausimų. Kaip jūs pati vertinate visuomenės požiūrį į vaikų globą?
Mūsų visuomenė marga kaip genys. Visuomenėje pasitaiko abejingų žmonių, dažnai ir tėvų globą praradusių vaikų giminaičiai – ne jie patys vaikus barsto ir be to iš jų sumokėtų mokesčių šie vaikai išlaikomi, todėl tam tikro solidarumo palaikytojais save gali vadinti. Neretai kiti globą ir įvaikinimą akivaizdžiai vertina neigiamai ir galvoja, kad ypač globai paimami vaikai tik dėl finansinio suinteresuotumo.
Kiti – jaučia kaltę ar atjautą dėl tokio didelio tėvų globą praradusių vaikų skaičiaus, tačiau dažnai dėl objektyvių priežasčių į savo šeimą šių vaikų negali paimti, todėl suranda įvairiausių būdų kaip prisidėti prie pagalbos vaikams.
Tačiau yra šeimų, pavienių asmenų, kurie apsisprendžia įvaikinti ar globoti vaikus, pilnai suprasdami, kam pasiryžta.
Vaikų globa jums rūpi ne tik todėl, kad pati globojate vaikus, bet taip pat esate ir Vaiko gerovės instituto programos vadove. Kaip tapote šios programos vadove?
Kai pati asmeniškai susidūriau su globos iššūkiais ir neradau nuoseklios bei sistemingos pagalbos, jos sau ieškojau bičiulių, kurių dauguma buvo ir kolegos, rate. Suprasdama, kad ir kiti globėjai ar įtėviai susiduria su panašiomis patirtimis, dalijausi tuo, kas man pačiai padėjo.
Pradžioje buvome kelios šeimos, įvairių vaikų globos institucijų darbuotojai, kurie ieškojo atsakymų, atgaivos, tarpusavio paramos bei dalijimosi teigiamomis patirtimis.
Šeimoms yra svarbu padėti, kai užgriūva sunkumai arba kai reikia suderinti vaiko poreikius ir mūsų, suaugusiųjų, lūkesčius. Manau, yra svarbu gerbti, palaikyti ir mylėti įtėvių bei globėjų šeimas, skirti dėmesį jų klausimams, tai parengia teigiamą dirvą vaikams.
Jei tėvai kenčia, pavargę, yra draskomi abejonių, jiems sunku atliepti vaikų poreikius, sunku atlaikyti visuomenės ir kai kurių institucijų spaudimą.
Kauno arkiviskupijos Caritas prieš metus su puse įsteigė naują programą „Vaiko gerovės institutas“, skirtą įtėviams ir globėjams bei jų vaikams. Tai viena naujausių programų, prasidėjusi Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos iniciatyva teiktos pagalbos įtėvių ir globėjų šeimoms nuo 2010 metų.
Koks yra Vaiko Gerovės institucijos siekis ir vizija?
Mūsų programos pagrindinis siekis – padėti vaikui augti šeimoje laimingam ir suteikti įtėvių bei globėjų šeimoms erdvę bendrauti tarpusavyje, padėti geriau pažinti vaikus bei jų ypatumus, išgirsti savo vidinį balsą, intuiciją ir išlaisvinti save džiaugsmingam santykiui su vaiku.
Programos siekius ir viziją geriausiai padėtų paaiškinti James‘o Krus‘o knygos „Timas Taleris arba parduotas juokas“ turinys. Berniukas Timas, kai miršta tėvelis, parduoda pon. Sanomed (= Demonas) savo nerūpestingą juoką. Ir demonas jam gyvenime suteikia šlovę, ekonominį gerbūvį, bet vaikas neturi džiaugsmo. Timas vienas nebuvo pajėgus iš klastingojo verteivos atgauti savo juoko. Tik sutelktos jo bičiulių pastangos ir sumanumas įveikė demono – misterio Sanomedo – kerus.
Mūsų veiklos principai panašūs į Timo Talerio knygoje aprašytuosius: padėti vaikams, kurie prarasdami prigimtinę teisę turėti tėvus, prarado ir džiaugsmą bei viltį būti laimingi.
Apie tai kalbamės suaugusieji, dalindamiesi savo įžvalgomis ir patirtimis. Įtėviai ir globėjai refleksijų grupelėse, filmų terapijos užsiėmimuose, rekolekcijose ir kituose bendruomeniniuose susibūrimuose turi galimybę bendrauti, vieni kitus pastiprinti, apsikeisti nuomonėmis, patirtimis, informacija apie galimą profesionalią pagalbą jiems patiems ar vaikams. Užsiėmimai vaikams tėvų susitikimų metu, stovyklėlės, popamokinės veiklos vaikams pritaikytos, atsižvelgiant į jų ypatumus ir poreikius.
Vertiname profesinę pagalbą, kuri Kaune, ko gero, įvairiausia – dalijamės šia informacija su mūsų šeimomis, tačiau ši terapinė pagalba įtėvių globėjų šeimoms ir jų vaikams yra brangi arba per trumpa.
Tokio medicininio – institucinio terapijos modelio svarba nenuginčijamai svarbi, tačiau nepakankama. Mes savo veikla siekiama suteikti tėvams papildomą erdvę ir galimybes patiems susikurti savo kasdienio gyvenimo palaikymo tinklus, ypač bendruomeninius. Labai tikiu šeimos kaip gyvo organizmo pajėgumu atrasti geriausias vaikų ugdymo ir šeimos gyvenimo priemones, surasti tą jėgą savyje, sutuoktinyje, vaike.
Galbūt galėtumėte trumpai papasakoti apie šios programos veiklą ir užsiėmimus?
Tėveliams siūlome refleksijų grupelę, kuri palydima psichologės, renkasi kas dvi savaitės. Kartą per mėnesį susitinkame filmų terapijos užsiėmimui su dviem psichologėmis. Kartą arba du kartus per metus turime dvasinio susikaupimo – rekolekcijų savaitgalius šeimoms, vertiname ir šventes – sudalyvaujame globos ir įvaikinimo akcijose, parapijose, radijo laidose, spaudoje įtėviai ir globėjai dalijasi savomis patirtimis, kviesdami galinčius ir norinčius žmones globai ar įvaikinimui. Organizuojame mokymus, seminarus įvaikinimo ir globos klausimais.
Centrinė mūsų veikla – popamokiniai užsiėmimai vaikams, kurie yra individualizuojami, derinant mokymosi, ugdymo bei terapines, socialinio bendravimo veiklas. Atostogų metu organizuojame stovyklėles, kurių programoje išlieka vienu svarbiausių mokymosi elementas. Kolegiškai bendradarbiaujame su Kauno arkiv. Šeimos centro programa vaikams, mūsų vaikai kviečiami į kano bei meno terapijos užsiėmimus.
Tėvelių susitikimų metu vaikams taip pat siūloma turininga veikla.
Dirbate su šeimomis, kurios globoja vaikus. Ar globojančių vaikus šeimų skaičius didėja?
Taip, globėjų ir įtėvių skaičiai didėja, nors norėtųsi, kad jų būtų žymiai daugiau. Namų ir savo tėvų laukia dar apie 3 tūkstančiai vaikų.
Globoti ar įsivaikinti paskatina įvairios aplinkybės: vienus sukrečia konkrečių vaikų istorijos, kitus patraukia geras pavyzdys, teko sutikti ne vienus globėjus ir įtėvius arba savanorius, kurie dalijosi, jog nuo vaikystės svajojo savo šeimoje užauginti tėvų netekusį vaiką.
Neseniai jauna moteris papasakojo apsisprendusi padovanoti vaikui savo gyvenimą ir namus, nes pati jau turinti pilnatvę ir galinti bei norinti dalintis savo gyvenimo apstybe. Viena įmotė, turinti paauglį įsūnį, įsivaikino kūdikį po mūsų metų laiko posėdžių, kuriems buvome pakviesti vysk. K. Kėvalo. Pora mamų pasidalijo, kad jos troškimą įvaikinti pajuto dvasinių pratybų – rekolekcijų metu ir jau aštuonerius metus džiaugiasi jų namuose augančiais vaikais.
Kaip, jūsų nuomone, galima skatinti visuomenę įsitraukti į vaikų globą?
Yra įvairių būdų visuomenės skatinimui. Mano nuomone, pirmiausia ir svarbiausia yra visuomenės požiūris – jei įtėviai ir globėjai jausis gerbiami ir palaikomi, jei ras pagalbą, kurios ieškos vaikams ir sau, tikrai imsis globoti vaikus.
Finansinė parama taip pat yra svarbi. Šiems vaikams, kaip ir įvaikintiems, reikia papildomų lėšų sveikatos atstatymui, ugdymo ir raidos spragoms užpildyti. Valstybė turėtų vaikų globos namų krepšelį paleisti paskui vaiką, neieškant kelių, kaip iš šių vaikų sutaupyti.
Geriausiai veikia patirtis, todėl įvairiausios savanorystės formos, medijų transliuojama teigiama žinia gali paskatinti globai arba įvaikinimui. Manau, kad ir kitų šalių geroji patirtis, sudėtingų globos ir įvaikinimo klausimų sprendimas taip pat gali suteikti kitą tokiam apsisprendimui akcentą. Pavyzdžiui, italai neturi vaikų namų ir dažnai įsivaikina mūsų vaikus.
Sužinoję giminaičiai ir kaimynai, parapijiečiai telkiasi tokioms šeimoms padėti. Italai pastebi, kad įvaikinti vaikai padeda išsaugoti jų bendruomeniškumo saitus, kurie akivaizdžiai nyksta dėl informacinių technologijų pažangos.
Įvaikinti vaikai saugo visuomenę nuo modernizmo pavojų. Todėl tikiu, kad jeigu ir daugiau mūsų šeimų Lietuvoje drąsiau priimtų sprendimus įsivaikinti ar laikinai globoti vaikus, galėtumėm išsaugoti savo šalies identitetą bei tapatybę. Kviečiu išdrįsti!
Visos geros valios žmones kviečiame prisidėti prie programos augimo bei išsaugojimo aukomis:
Kauno arkivyskupijos Caritas programa „Vaiko gerovės institutas“ A. sąskaita AB SEB nr. LT187044060003653958 Būtina banko pavedimo paskirtyje įrašyti programos pavadinimą „Vaiko gerovės institutas“ arba akronimą „VGI“
