Sakytum, tai yra gerai – ženklas, kad mūsų širdys nėra sugrubusios. Kita vertus, nieko gero, nes emocijos taip suputojo, kad isterijos priepuolyje nebesigirdi proto balso. O dėl to vėl kyla grėsmė tautai skilti į dvi stovyklas. Vieni norvegų vaiko teisių apsaugos sistemą laiko puikia, neklystančia ir iškelia kaip pavyzdį Lietuvai, kurios vaiko teisų apsaugos kontrolė – tarsi kiauras rėtis asocialių ir socialiai pažeidžiamų šeimų problemų jūroje. Kiti norvegų vaiko gerovės apsaugos tarnybą kaltina vaikų grobimu, kuris joms neša pelną ir kurios su tyliu valstybės pritarimu sprendžia opias šalies problemas – menko gimstamumo, kraujomaišos, homoseksualių porų bevaikystės.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pripažino, kad per dvejus metus būta 13 (sakytum, ne tiek jau ir daug) atvejų, kai iš vaikus Norvegijoje auginančių lietuvių buvo atimtos vaikų globos teisės. Tačiau jis nuramino, kad 10 jų buvo išspręsti biologinių tėvų naudai, ir patikino, jog dės visas pastangas, kad taip nutiktų ir šiuo atveju. Galbūt taip ir bus: vargu ar ta sūnaus netekusi lietuvė yra girtuoklė arba sadistė, spėju, kad tai – tik sunkiai besiverčianti ir todėl nervinga mama, Norvegijoje atsidūrusi ne iš gero gyvenimo, įtartinai atrodanti tik norvegiško rojaus peizaže.
Tačiau kažkodėl tai neguodžia. Negi norvegų specialistai nesuvokia, kaip nepataisomai traumuoja vaiką jo atplėšimas nuo mamos, tegu ir laikinas? Ar jiems neatrodo, kad vaikas, be visų kitų teisių, turi teisę gyventi su savo motina, tegu klystančia ir netobula? Ar norvegai, iš tėvų atimtų vaikų globėjai, yra baigę tėvystės universitetus raudonu diplomu? O gal tai – robotai auklės, užprogramuoti nesuduoti vaikui, bet nebūtinai gebantys jį mylėti? O gal norvegams vaikai yra tarsi kiškiai, kuriais pasirūpinti gali bet kuri jų kiškienė?
Šiaip ar taip, L. Linkevičius vienintelis iš valdininkų parodė nuoširdų susirūpinimą šiuo reikalu, o supratęs, kad neatsargiu apibendrinimu įžeidė nuo norvegiškų tarnybų nukentėjusius tėvus, suskubo visų atsiprašyti. Tačiau šalia jo tėviškos figūros vaiko teisių kontrolierė Edita Žiobienė bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė, kurias Prezidentė Dalia Grybauskaitė išsikvietė „ant kilimėlio“, priminė manekenus su mundurais, prikimštus įstatymo raidžių, paragrafų ir punktų. Munduro gynimas, replikos netikusiems tėvams, liaupsės Norvegijos vaiko teisų apsaugos sistemai – toks jų pasisakymų repertuaras primena viena kryptimi sukamos katarinkos melodijas.
Tarsi valdininkės nė viena ausimi nebūtų girdėjusios, kad jau pačioje Norvegijoje vis garsiau kalbama apie šalies vaiko gerovės apsaugos sistemos trūkumus, apie piktnaudžiavimą jai suteikta ir, beje, visiškai nekontroliuojama galia. Pati Norvegijos vaikų, lygybės ir socialinės integracijos ministrė Solveiga Horne išreiškė rimtą susirūpinimą „Barnevernet“ veikla, kuri ėmė pastebimai gadinti šalies įvaizdį.
Naivu būtų manyti, kad norvegai – puikūs tėvai, o mes, lietuviai, šiuo atžvilgiu jiems nė į puspadžius netinkame. Tiesiog jie – kitokie nei mes, kitoks jų požiūris į valstybę, tarpusavio santykius, įstatymus ir tėvystę. Galop, palyginti su norvegais, esame neturtingi, o skurdas, sutikite, smarkiau nei tautybė iškreipia požiūrius ir santykius.
Mes neretai peikiame savo valstybę, o norvegai didžiuojasi ja ir tikisi iš jos nepaprastai daug, galbūt ir nepamatuotai, kaip parodė Anderso Breiviko istorija, kai dėl vieno pamišėlio sukeltų skerdynių saloje netoli Oslo žuvo 77 žmonės, o 240 sužeista. Man sukėlė nuostabą faktas, kad gretimoje saloje poilsiavę tautiečiai lyg stabo ištikti spoksojo į A. Breiviko užkurtą pragarą, o nuo šaudančio maniako į ledinį vandenį sušokusius išgriebė (ir išgelbėjo net 30 jaunų žmonių!)... vokietis, svetimos valstybės pilietis. Gal, sakau, norvegai, savo saugumą visiškai patikėję valstybei, vis laukė valdiškos policijos, kuri galėjo ten nusileisti nebent iš dangaus lyg arkangelo Gabrieliaus kariauna? O šiuo atveju ar tik norvegai, aklai pasitikėdami neva puikia savo vaiko teisių gerovės gyvenimo sistema ir atidavę visas vadžias jai į rankas be jokios kontrolės, patys neleido šiai užkurti slapto pragarėlio, kuriame kuru tapo emigrantų vaikai?
Jei gerovės valstybė energingai kišasi į asmeninį savo piliečių gyvenimą, tai gali pasibaigti lygiai taip pat liūdnai, kaip totalitarinės valstybės atveju. Nykioje sovietmečio aušroje dirbančios moterys, tapusios mamytėmis, privalėjo grįžti į darbą po kelių mėnesių nuo kūdikio gimimo ir, atplėšusios šį nuo krūties, patikėti kietai valdiško lopšelio lovelei. Baisesnės traumos motinai ir jos kūdikiui nė nesugalvosi! Tačiau raudonieji išsigimėliai tai traktavo kaip valstybės rūpestį dėl augančios komunistinės kartos.
Man kelia nerimą bet koks idealo siekis – nesvarbu, ar tai būtų komunizmas, islamizmas, ar šventos norvegiškos vaikų teisės, nes šventas tikslas pateisina bet kokias priemones. Žymus britų vaikų psichiatras Donaldas Vinnicottas (1896–1971 m.), nepaprastai daug nuveikęs organizuodamas medicininę bei psichologinę pagalbą karo traumuotiems vaikams Didžiojoje Britanijoje, įvedė terminą „pakankamai gera mama“, kurį gerai žino ir šiuolaikiniai vaikų psichologai. D. Vinnicottas siekė sugriauti tobulos mamos mitą, kuris buvo įvaręs nervinį drebulį anglėms, visuomenės spaudžiamoms auginti vaikus tobulai, pagal naujausią mokslo žodį. Jis drąsino jas motinystei tvirtindamas, kad vaikui gana pakankamai geros, tegu ir kartais klystančios mamos, kuri jį myli ir geba patenkinti esminius jo poreikius.
Bijau, kad tikrosios mūsų psichologų, dirbančių su probleminėmis šeimomis, nuomonės apie kietą norvegų vaiko teisių apsaugos sistemą nesužinosime, nes reikšti ją gali trukdyti ne šios neturėjimas, o... norvegų pinigai. Ir tai visiškai suprantama. Ne paslaptis, kad norvegai dosniai remia daugelį projektų, skirtų mūsų vaikų socialinei ir psichologine gerovei, be kurių vargu ar kas nors būtų padaryta. Mat mūsų valdžia tokiems dalykams išlaidauti neketina. Ar žinote, kokią algą gauna Vilniaus miesto socialinės paramos centro vyresnysis psichologas, iš kurio reikalaujama aukštojo mokslo diplomo bei profesinių įgūdžių, nes jam patikimas darbas su narkotines medžiagas ir svaigalus vartojančiomis, smurtaujančioms šeimomis? 405 eurai į rankas! Kuris brandus specialistas, juolab turintis šeimą, gali ryžtis šiam sunkiam, atsakingam darbui už tokią gėdingą algą?
