Egidijus su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais ne tik dalijasi prisiminimais apie vaikystės Velykas – jis taip pat atvirai kalba apie santykius su sūnumi, jo pasirinktą menininko kelią ir tėvišką nerimą dėl sūnaus ateities.
Vaikystės Velykos
Vaikystėje Velykos buvo visai kitokios nei dabar – jos buvo kupinos vaikų juoko ir įnirtingų margučių ridenimo kovų:
„Vaikystėje Velykos tikrai buvo kitokios negu dabar. Ryškiausiai iš vaikystės prisimenu vaikiškąją dalį. Aš gyvenau Tauragėje pas tėvus, individualių namų kvartale ir ne vieną kartą mūsų kieme ar kaimyniniame vykdavo margučių ridenimo čempionatas, kurio laukdavome visus metus.
Kartais ateidavo net 30 ar 40 vaikų su savo margučiais ir tai nebūdavo paprastas ridenimas – tai būdavo tikras čempionatas!“
Šis čempionatas trukdavo visą dieną – nuo vidurdienio iki pat vakaro. Nors Egidijus niekada netapo nugalėtoju, jis puikiai prisimena margučių ridenimo lyderius.
Pasak laidų vedėjo, laimėtojas prisirinkdavo tiek kiaušinių, kad į vieną krepšį netilpdavo – reikėdavo dviejų didelių dėžių, kurios būdavo pilnos margučių. Kur jis juos vėliau dėdavo – Egidijus neįsivaizduoja, nes jie būdavo ir suskilę, ir apdaužyti, ir visai sudužę.
Tie, kuriems nepasisekdavo, bandydavo rasti būdų sugrįžti į žaidimą – skolindavosi margučius iš draugų arba tiesiog stebėdavo, kas vyksta.
„Tai buvo šventė, kurios laukdavome visus metus, nes margučių ridenimas vykdavo tik vieną kartą per metus – būtent tą dieną“, – su nostalgija prisimena E. Knispelis.
Dabartinės Velykos – šeimos tradicija Tauragėje
Nors laikai pasikeitė, Egidijus vis dar išlaiko tradiciją Velykas švęsti Tauragėje su šeima:
„Galbūt todėl, kad nuo vaikystės vis dar saugau ryškius prisiminimus apie Velykų dieną, mes iš Vilniaus su visa šeima nuo vaiko gimimo – jam bus 24 vasarą – kiekvienais metais važiuojame į Tauragę pas mano tėvus ir seserį. Ten švenčiame kartu.“
Vis dėlto margučių ridenimas dabar yra tik simbolinis – didžiausias dėmesys skiriamas bendravimui prie stalo:
„Viskas dabar kitaip – sėdima prie stalo, bendraujama, pietaujama. Margučių ridenimas – jau tik simbolinis, gal vieną kitą ridename, bet ne taip, kaip anksčiau.“
Egidijus pripažįsta, kad Velykų maistas jam nėra toks ypatingas, kaip, pavyzdžiui, Kūčių vakarienė. Pasak Egidijaus, gaminti jis nemėgsta – mėgsta tik ragauti. Paklaustas, kuris velykinis patiekalas yra jo mėgstamiausias, E. Knispelis pripažįsta, kad Kūčių vakarienės patiekalus galėtų įvardyti kaip ypatingus, o Velykų stalo – ne.
Svarbiausias dalykas jam – susidaužimas margučiais. Tai laidų vedėjui kažkuo primena kalėdaitį per Kūčias – kai laužai, linki savo artimiesiems svarbius dalykus.
Kaip prisipažįsta Egidijus, didžiausias Velykų stalo džiaugsmas jam yra tai, kad po ilgo gavėnios laikotarpio pagaliau galima valgyti viską:
„Kadangi esu mėsėdis, tai džiaugiuosi, kad per Velykinius pietus galiu valgyti viską ir nereikia nei dietos laikytis, nei pasninkauti.“
Sūnaus pasirinktas meninis kelias – džiaugsmas ir nerimas
Egidijaus sūnus Kristupas pasirinko aktoriaus kelią – ir tai tėvui kelia dvejopus jausmus:
„Oi, tėvui tai kelia didžiulį nerimą. Aš tikrai bandžiau jį atkalbėti prieš studijas, bet jis neklausė.“
Nors Egidijus džiaugiasi, kad sūnus atrado tai, kas jį džiugina, jis, kaip tėvas, negali nesijaudinti dėl praktinių gyvenimo dalykų. Kaip pasakoja pats Egidijus, jam svarbiausia, kad sūnus būtų laimingas ir galėtų daryti tai, ką labiausiai nori.
Anot E. Knispelio, Kristupas dega aktoryste, jam viskas įdomu, viskas patinka. Bet Egidijus, turėdamas daugiau gyvenimiškos patirties, žiūri į tai iš praktinės pusės ir jam tai kelia labai didelį nerimą:
„Dauguma mano pažįstamų aktorių turi ieškoti papildomų darbų, kad galėtų pragyventi.“
Egidijus labai tikisi, kad sūnus baigs studijas ir gaus aktoriaus diplomą, bet kartu norėtų, kad jis turėtų ir praktiškesnę profesiją:
„Norėčiau, kad gautų aktoriaus diplomą, bet dirbtų dar kokį nors papildomą darbą.“
Tėvo ir sūnaus santykiai – draugiški, bet su iššūkiais
Nepaisant tėviško nerimo, Egidijus su sūnumi išlaiko artimą ryšį:
„Jis nėra uždaras, su tėvais turi puikų ryšį. Be to, mes gyvename kartu.“
Tačiau Egidijus pripažįsta, kad kartais sūnui nepatinka, kai tėvas jam aiškina apie gyvenimą. Laidų vedėjui liūdna, kad Kristupas nelabai domisi praktine gyvenimo puse: „Bijau, kad jis iki galo nesupranta, jog, jei bus kokia problema, turės pats ją spręsti.“
Viena veikla, kurią tėvas ir sūnus dalijasi nuo vaikystės – meilė kinui. Egidijus mano, kad galbūt nesąmoningai prisidėjo prie sūnaus aktorinių ambicijų:
„Kai jis buvo mažas, 10 metų, aš intensyviai domėjausi pasaulio kino istorija. Rinkau filmus, skaičiau apie kino kūrėjus, turėjau didžiulę filmų kolekciją. Jis daug viso to matė. Kai kuriuos, jam be galo patikusius filmus, žiūrėjo net po 20 kartų.“
Tėvui ypač įsiminė viena istorija su lietuvišku miuziklu „Velnio nuotaka“:
„Pamenu, nupirkau DVD. Sakiau jam: „Gal tau bus ir neįdomu, bet mes su mama pažiūrėsime.“ O jis – net tris kartus tą vakarą žiūrėjo! Atrodė, jog tas filmas jį užbūrė. Kitą dieną jau beveik viską dainavo iš atminties. Ir visai neblogai pamėgdžiojo filme dainavusius aktorius.“
Ši kino patirtis galėjo tapti pirmuoju postūmiu sūnui pasukti aktorystės link.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
