Bendras mums visiems neužtikrintumo jausmas yra sąlygotas vaiko nerimo, kuris nesijaučia mylimas. Ir tai visiškai logiška: jei tu nesijauti mylimas, tai ir nesitiki, jog visi tavo veiksmai bus priimami džiaugsmingai.
Kadangi niekada negali tiksliai žinoti, kuris iš tavo poelgių turės pasisekimą bei bus priimtas aplodismentais, o kuris iššauks nepasitenkinimo audrą ir bus vainikuotas bausme, tai ir neužtikrintumui čia tikrai yra pakankamai erdvės pasireikšti. Tokioje situacijoje nuo lyties niekas nepriklauso – šia psichologine infekcija vienodai užkrečiami ir berniukai, ir mergaitės.
Vaiko lytis pradeda turėti reikšmę, kai iš jo imame tikėtis su lytimi susijusių elgesio skirtumų (ne seksualinių J). Mergaitės, pagal sumanymą, turi būti gražios ir protingos, atidžios ir pareigingos, nuoširdžios ir jausmingos ir t.t. - pagal sąrašą.
Berniukai turi būti rimti, išlaikyti, kantrūs, ištvermingi, atsakingi, neturintys ašarinių liaukų, žinoma, ir dar viena kita dešimtis savybių - pagal sąrašą...
Reikalavimų skaičius, kuris mums, kaip lyties atstovams, yra pateikiamas – didžiulis. Jei vaikui nesiseka išpildyti keliamų reikalavimų, tai jis jaučia neužtikrintumą, kuris įtakoja ne tik lytinį jo elgesį, bet ir daugelį kitų jo gyvenimo sričių.
Ar daugelis mergaičių gali atitikti joms keliamiems reikalavimams visu šimtu procentų? O berniukai? Suprantama, tai beveik neįmanoma, juo labiau, kad daugelis tėvų lūkesčių iš viso vienas kitam prieštarauja.
Pavyzdžiui, iš berniuko gali būti reikalaujam paklusnumo – „Jei tėvas pasakė, vadinasi taip ir reikia daryti!“ ir savarankiškumo – „Kur tavo atsakomybė, juk tu viską turi daryti pats!“, ką ne visada paprasta suderinti. Ką tokiu atveju reikia daryti? Kas tokiu atveju yra „teisinga“, tėvų manymu, ir kas „neteisinga“? Atsakyti į šį kausimą, švelniai kalbant yra problematiška. O, ant svarstyklių juk - tėvų meilė ir tai visai ne juokinga!
Iš mergaitės, pavyzdžiui, vienu metu tikimasi, kad ji būtų protinga, viską apsvarstanti - „Tu turi tai suprasti, juk tu mergaitė!“ ir jausminga – „Tu elgiesi, kaip berniukas!“ Ir ką jai daryti? Ar nepraras ji tėvų meilės, jei apsiriks savo pasirinkime? Ganėtinai sudėtingas uždavinys vaikiškai psichikai...
Jei įvertinti dar ir tai, kad „po klaustuku“ atsiduria pats svarbiausias vaikui dalykas – tėvų palankumas ir meilė, tai galima įsivaizduoti, kokią įtampą jis patiria.
Suprantama, jog tėvai tai daro iš pačių geriausių paskatų, bet rezultatas dažnai prieštarauja pradiniam tikslui. Vaikas – tai ne pliušinis žaisliukas, jis turi dar ir jausmus, ir kitokius norus, ne tik būti mylimu. Kaip suderinti visa tai – vienas kitam prieštaraujančius tėvų lūkesčius, iš vienos pusės, ir savo norus bei supratimą iš kitos?
Jei tėvų lūkesčiai neturi rimtų tarpusavio prieštaravimų, o vaiko norai, įvertinant jo amžių, sąlyginai nedideli, tai gal būt mažyliui tai ir pavyks. Bet, visais kitais atvejais mes gauname idealią schemą bet kokiai neurozei.
Gal pamenate pasaką, kurioje karžygys stovi vienoje sankryžoje priešais stulpą su rodyklėmis: „Į kairę eisi – arklį prarasi, į dešinę pasuksi - pats negrįši, o tiesiai eiti net negalvok!“ – stovi jis ir kankinasi, kokį gi sprendimą priimti?!
Kada analogiškas „uždavinukas“ siūlomas vaikui – jis stojasi piestu. Ir ne todėl, kad yra konfliktiškas, o todėl, kad jis panikoje. Jis nežino, ko imtis, kaip pasielgti. O, kažką daryti tai reikia...
Štai taip mes ir gauname „nepaklusnų“, „negerą“, „bjaurų“ berniuką arba panašiai tokią mergaitę, kurie vis dar turi vilties tapti mylimais.
Ar galvojo kada mūsų tėvai apie šį savo vaikų vidinį konfliktą? Greičiausiai ne.
Ar padėdavo jie savo vaikui, atsidūrusiam tokioje situacijoje? Kažin.
Ir kodėl mes šiandien stebimės savo neužtikrintumu visame kame? Stebėtis kaip ir nėra ko... Nerimas rado savo išraiškos būdą – neužtikrintumą, beje visuotinį – ir savimi, ir kitais, ir aplinkiniu pasauliu. Toks yra rezultatas, su kuriuo visiems mums reikia gyventi.
Mūsų neužtikrintumo prigimtis – mūsų tėvų reakcija į mūsų elgesį. Kartai visai nesvarbi jų replika ar veido išraiška, kurią mes, kaip mums atrodo, praleidome pro ausis ir, visai įmanoma, iš tiesų greitai pamiršome, galėjo apgyvendinti mumyse neužtikrintumo jausmą ir, atitinkamai, nerimą. Vėliau mums tereikia jį vystyti ir dauginti.
Galima daryti prielaidą, jog mūsų tėvai, savo laiku mūsų nepalaikę ir išsakę savo neigiamą nuomonę apie mūsų poelgius ir prasižengimus, užduoda kryptį mūsų būsimų neurozių vystimuisi.
Atskirai reikėtų paminėti tėvo vaidmenį, kuris, mano galva, yra šiek tiek primirštas ir gal būt deramai neįvertintas.
O, jo vaidmuo yra nepaprastai svarbus, ypač mergaitės gyvenime. Jis (vaidmuo), beje, nei kiek ne menkesnis, jei tėvo nėra fiziškai – metė, mirė, ištirpo ore...
Bet, jei jis realiai egzistuoja, tame yra arba didelė sėkmė, arba katastrofa, nes, kaip minėjau, tėvo vaidmuo mergaitės gyvenime nepaprastai didelis.
Katastrofos gali būti įvairios. Tėvas gali tapti dukrai idealaus vyro prototipu, kurio ji ieškos visą gyvenimą ir, žinoma, nesėkmingai. Tų, kurių nėra, kaip patys suprantate, rasti negalima. Bet, galimas ir kitas variantas: tėvas gali diskredituoti visą vyrišką giminę, savo elgesiu įrodydamas, jog tikri vyrai gamtoje tiesiog neegzistuoja. Žodžiu, variantų gali būti be galo daug ir įvairių.
Bet, gali būti, jog pats blogiausias iš jų – tėvo pastabos dėl dukros grožio. Kada taip daro motina (o, motinos tai daro dažnai, apie tai net neįtardamos), mergaitė žinoma kenčia, bet nesulyginamai mažiau, nei taip padarytų tėvas. Paprasčiau kalbant, motina gali sakyti savo dukrai, kad ji „baisuoklė“, kad jos „niekas neims“, kad ji „nesigavo“, kad „neaišku į ką atsigimė“, bet visus tuos skaitlingus ir žeminančius pajuokavimus dukros priima ne taip skausmingai, kaip tėvo atsitiktinai mestą vieną žodį. Tėvai dažnai būna labai „netoli matantys“ ir nesupranta, kokie jie yra svarbūs žmonės dukros gyvenime. Nors, tėvus taip pat galima suprasti – mes taip dažnai jų neklausėme, tai iš kur jiems žinoti, jog jie mums tokie svarbūs?
Tėvai, nežinodami to, gali sužeisti vaiką tokioje vietoje, kur nėra numatyta jokios apsaugos ir taip stipriai, kaip vaikas nesitikėjo, nelaukė ir negalvojo, jog tai iš viso įmanoma. Tada ištinka ŠOKAS.
Mažylis staiga supranta, kad tai ne žaidimas. Ir jis lieka vienas, nes jo tėvai – svetimi žmonės.
Nuo to momento jame apsigyvena giluminis nerimas.
Gyvenimas tęsiasi, mes augame ir reikia išmokti kruopščiai, atsargiai uždaryti duris į savo vaikystę - uždaryti, o ne užtrenkti...
