Pakruojietei, nuo gimimo slaugančiai savo visiškos negalios vaiką, jo netekus, gresia skurdas. Moteris, atsisakiusi darbo pati rūpinasi vaiku, todėl neturi nė dvejų metų darbo stažo. pati praradusi sveikatą ji gauna mažiausią invalidumo pensiją. „Kas manęs laukia senatvėje?“ — klausia 33 metų mama.
Liko be darbo stažo
Pakruojo rajono gyventoja (redakcijai pavardė žinoma) yra sunerimusi dėl savo ateities.
„Dešimties metų vaikui nuo gimimo yra nustatyta visiška negalia. Jis — sunkus ligonis, nė kelių minučių negali likti be priežiūros. Pasiryžusi jį slaugyti namuose, atsisakiau darbo. Tačiau jo slauga pareikalavo daug jėgų. Dėl to pati tapau invalide“, — papasakoja 33 metų moteris. Jai prieš porą metų buvo nustatytas 50 procentų prarastas darbingumas.
Sunerimti dėl ateities moterį privertė žinia, kad prie savo neįgalaus vaiko praleisti metai, nėra skaičiuojami į socialinio draudimo stažą, todėl jos invalidumo pensija, moters teigimu, šiandien yra simbolinė.
Valstybės lėšomis pakruojietei kas mėnesį mokama 720 litų šalpos pensija (vaiko negalia) ir 765 litai slaugos pašalpos. Iš „Sodros“ biudžeto už prarastą darbingumą moteris gauna 130 litų vadinamąją invalidumo pensiją.
„Neturiu nė dvejų metų darbo stažo, todėl ir invalidumo pensija labai menka. Įsidarbinti bent kelioms valandoms per dieną neturiu nei galimybių, nei sveikatos. O ir kas mane įdarbintų, jei sveiki žmonės yra be darbo. Kas su manimi atsitiks, jei vaiko neteksiu? Jam artimą mirtį medikai prognozuoja jau seniai“, — neviltį liejo mama.
Lengvesnio kelio nesirinko
Pakruojiečių porai, auginančiai gimdymo traumos sužalotą vaiką, sulaukė patarimų atiduoti jį valdžios globai. Tačiau sutuoktinius tokie pasiūlymai tik žeidė. Vyras uždarbiauja, kad nepritrūktų vaiko kelionėms operuoti ir gydyti į Kauno klinikas bei vaistams.
„Mes net negalime turėti daugiau vaikų, nes neturėtume kada jais rūpintis. Visas mūsų dėmesys ir laikas — mūsų ligoniukui“, — sakė nekalbančio ir nuolat priepuolių kamuojamo vaiko mama.
„Jei būtume jį atidavę į vaikų namus, naktimis negalėtume užmigti. Bet tada tikriausiai būčiau galėjusi dirbti ir turėti pensijai reikalingą darbo stažą, o ir invalidumo greičiausiai būčiau išvengusi, nes vaiko slauga — alinantis fizinių ir dvasinių jėgų reikalaujantis darbas 24 valandas per parą ir be išeiginių dienų. Ar mūsų valstybės socialinė politika yra teisinga?“ — svarsto moteris.
Šiandien jos bendraamžės, auginančios vaikus, turi dešimties ir daugiau metų darbo stažą. Socialinio draudimo stažas lemia ir invalidumo pensijos dydį.
„Pakruojietei, netekus neįgalaus vaiko ir valstybės mokamų pašalpų slaugai, invalidumo pensija, jei nesikeis jos netekto darbingumo lygis, išliktų nepakitęs“, — “Šiaulių kraštui“ aiškino “Sodros“ Pakruojo skyriaus direktoriaus pavaduotoja Jūratė Valienė. T. y. 130 litų. Kokia senatvė laukia motinos?
Stažas — invalidumo metai
Valda Vaitiekūnaitė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ryšių su visuomene vyriausioji specialistė, teigė, kad netekto darbingumo (invalidumo) pensijos gavimo laikas yra prilyginamas stažui skiriant senatvės pensijas.
„Todėl moteriai, skaičiuojant senatvės pensiją, stažui bus prilygintas jos netekto darbingumo (invalidumo) pensijos gavimo laikas“, — sakė ministerijos atstovė.
„Neįgaliųjų slaugytojai, kurie patys negauna jokių pensijų, valstybės lėšomis yra draudžiami pensijų draudimu ir jiems slaugos laikas įskaitomas į stažą, — aiškino V. Vaitiekūnaitė. — Tačiau pakruojietė gauna netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, todėl pagal galiojančius teisės aktus, jai pensijų draudimas valstybės lėšomis nepriklausytų.“
Janina VANSAUSKIENĖ
