Užvakar buvo ta diena, kai buvo nuvainikuotos eglės, karaliai, įsitikinimai pažiūros. Kai galiausiai baigėsi isterijos - šventinės, prekybinės, rinkiminės. Galime atsikvėpti ir pažvelgę atgal konstatuoti, kad per tą beveik mėnesio laikotarpį mažiausiai būta kultūros. Arba ji buvo fejerverkinė, užstalinė, televizinė ir net kartais - elitinė.
Bet ar tikrai elitinė? Ir koks kultūros elitas mums pasirodė per šį laiką? Politiškas, be abejo. Besikeičiančio elito, kaip madinga sakyti pastarąsias kelias dienas. Jis buvo įvairus, sunkiai apibūdinamas, nes atspindintis įvairius sluoksnius, bet pirmiausia - pajungtas kitiems. Šių laikų naujadaras - aptarnaujantis elitas.
Jis jau seniai liko išmestas iš savojo dramblio kaulo bokšto. Tiksliau, pats iššoko iš jo. Elitas trokšta būti naudingas, jis turi figūruoti, būti matomas, konvertuojamas įvairiausia valiuta ir būti “ant liežuvio”. Jis nebeatspindi savojo žodžio reikšmės - “rinktinis”, jis yra tas kuris - padaromas, sukuriamas visomis įmanomomis šou priemonėmis. Televizijų kanalai Kūčių ir Naujųjų metų naktį rodė tą elitą, kurio reikėjo spėjamiems žiūrovams. Visos žvaigždės buvo masalas vieniems kanalams ir nebuvo girdėti nei poeto balso (jis pasigirs vėliau), nei kito stotingo visuomenės atstovo. Visos žvaigždės per visus kanalus beveik vienu metu traukė tuos pačius šlagerius ir “bajerius”. Jiems bandė akompanuoti politikai. Tai jau natūralu, o šou elitas - jei išties elitas, bet turim, ką turim - tam ir yra.
Vėliau žvaigždės pasikeitė. Politikai - anaiptol ne žvaigždės, bet jau jos paskutinę minutę susigriebė kitas žvaigždes (buvo ir tų pačių, televizinių). Elitas, tas kultūrinis, prisimenamas kaip visada, kai tai naudinga kitiems. Ir jis neužsisklendžia savo užuolaidėlių, o plačiai atveria langus ir veidus. Jis darosi nebesavarankiškas, bet - tas, kotiruojamasis. Prekė didžiulėje “Maximos” lentynoje. Jam reikia parduoti save, tad ir džiaugiasi prisimintas, kaip senelis anūkų, kuriems reikia tik namo ir ežero kaime, o ne jo karvės pieno. Bet tuo pačiu metu elitas staiga pakeičia savo vaidmenį: jis, politikų užgaidomis, tampa svarbus ir reikalingas ne tik pats sau (ima tartis esąs reikšmingas), bet ir kitiems, - bent taip pardavėjai (reklamos klipų užsakovai) suvokia šios prekės vaidmenį. Elitas atsiduria tarp žirklių “prekė - menas” ir jį ištinka ta pati vargana prekės dalia. Kitoks jis nereikalingas. Taip Salamanas Rushdis gali pykti, bet didžiausią šlovę jam sukrovė Khomeinis, bet ne “Times Literary Supplement” kritikai.
Tačiau reklamos užsakovai taip pat apsiskaičiuoja: jei “Būtovės slėpiniai” yra suvokiami kaip vienas kūrinys, tai už ką balsuoti, jei Edvardas Gudavičius agituoja už vieną, Alfredas Bumblauskas - už kitą? Ką daryti, jei vienoje salėje sėdi Arūnas Valinskas, Algis Greitai ir Justinas Marcinkevičius? Jei vieno nekenti, o kitą dievini? Bet tebūnie tai “pilietinis apsisprendimas”, nors iš esmės tai - Sąjūdžio laikus primenanti akcija, suburianti “visą Lietuvą” (ir šiandien vėl pasigirsta frazė “padalyta Lietuva”, nors tų “už” ar “prieš” procentų net ne ketvirtadalis). Ji išduoda, kad nuo to laiko nelabai savo mąstymu pasistūmėta ir pakito tik tas pats elito vaidmuo.
Įdomiausia, kad šioje isterijos mėsmalėje pats elitas nesusivokia, kas esąs ir kaip elgtis. Arba prekė kitų lentynoje, arba ta pati prekė, bet dar bandanti išsaugoti save ir todėl bevaisiai save eksplikuojanti (tinkama elitui frazeologija). Leidžianti sau tapti vėliava, kai turėtų būti pastatas, ant kurio kiti etiketes ir plakatus karstytų. Politikos ir elito aljanse visada pralaimi pastarasis.
Pastarąsias savaites “Fashion TV” rodė Nijolės mados (kailių?) namų defilė. Pasiekta daug. Bet klausimas - kas projektuoja poniai Nijolei tuos kailius? Ar už mados namų nesislepia garsieji mūsų dizaineriai, gaunantys solidžias sumas už tylą (vadinamuosius hush-money)? Elitas šiandien man primena tuos pačius hipotetinius dizainerius, kurie, kaip svita, sukuria patį karalių. Deja, taisyklės žiauresnės - jie turi išlįsti iš po karaliaus kailenų. Apsinuoginti: su kuo jūs, kultūros meistrai? Jie, kaip madinga sakyti, virsta sudedamąja įvaizdžio dalimi. Nors kultūros meistrai seniai niekam nerūpi.
Knygynuose jau pasirodė knygų su aplankėliais “Geriausia N metų poezijos knyga”. Rinkai ir skaitytojui tai būtina. Bet nelyginamai geriau tokia kotiracija nei kultūros elito atstovo N knyga apie politiką X.
Jei kas - [email protected]. Skaitytojo nuomonė nebūtinai turi sutapti su rašančiojo.