Tautinio humoro klasikas Juozas Erlickas, apibūdindamas Lietuvos kadrų politiką, taip juokavo: „Greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, nei muitininkas pateks į kalėjimą.“
Senus veltėdžius keičiame
Pastaruoju metu Lietuvoje nušienauta daug vadovų. Pagaliau krito Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinis direktorius Povilas Malakauskas ir subraškėjo ambasadoriaus Gruzijoje Mečio Laurinkaus kėdė.
Be minėtų personažų, postų neteko Lietuvos radijo ir televizijos centro (LRTC) direktorius Algirdas Vydmantas, pasižymėjęs miglotu Vilniaus televizijos bokšto įkeitimu, ir besotės skylėtos „Sodros“ vadovas Mindaugas Mikaila.
Sritys skirtingos, valstybės valdomos įvairiais kanalais, tačiau vadovai krinta panašiai. Visos minėtos institucijos pastaraisiais metais buvo aršiai kritikuojamos, į jų vadovus baksnota pirštu. Tačiau visi asmenys ilgą laiką buvo geri ar bent pakenčiami, jie tiko ir metus valdžioje esančiai koalicijai, ir prezidentei Daliai Grybauskaitei. Staiga kažkas pasikeitė.
Atšalo oras – prabudo noras
Apie rimtas struktūrines reformas visose minėtose institucijose girdime tik lozungus. Kad minėtos personos keičiamos - nėra blogai. Tai būtų netgi gerai, jeigu ne aplinkybės.
Juokingas ir kiek banalus sutapimas: daugelis vadovų esą traukiasi dėl asmeninių priežasčių, jie, girdi, visiškai nepatyrė politinio spaudimo. Trūksta tik sovietinės formuluotės: dėl perkėlimo į kitą darbą. Kai kurios tradicijos keičiasi, kai kurios – nelabai.Juk visi anuomet žinojo, kad nugyvenus žemės ūkį - galima padirbėti su kultūra.
Atsakomybės belaukiant
Balotiruodamasi į prezidento postą D. Grybauskaitė žadėjo padaryti taip, kad tokios kontoros kaip VSD imtų dirbti valstybei. Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, kurio pavaldumo sferoje stūkso televizijos bokštas, žadėjo kelti jo vadovo atsakomybės klausimą. Mat tikimybė, kad bokštą teks išsipirkti iš banko, kaip atrodo, didėja. „Sodrą“ mažindamas pensijas gelbstintis premjeras tikino, kad tai ją išgelbės. Apie M. Mikailos galvą nekalbėta visai.
Visi, kas nėra labai naivūs arba neapsimeta tokie esantys, pastebi, kad tiek aukštų pareigūnų vienu metu patys tikrai nepanorėtų eiti į darbo biržas. Tiesiog daro taip, kaip pasakyta, kad nebūtų blogiau jiems patiems. Tuomet kyla klausimas: geriau ar blogiau būtų valstybei, jei prisidirbęs (jei tikrai prisidirbęs) vadovas nors kartą realiai – savo turtu, o galbūt ir teise žiūrėti į pasaulį ne pro grotas – atsakytų už savo veiksmus. Kol kas tokios precedento šalyje nėra.
Tai reiškia, kad ne tik Seimo ar Vyriausybės nariai, merai ar kiti politikai, bet ir aukšto rango skiriami pareigūnai realiai rizikuoja tik politine atsakomybe ir galimybe laikinai prarasti gerai mokamą darbo vietą. Po kurio laiko, kaip ir dera svainių krašte, jie susiranda kitą.Belieka stebėti - ar taip nutiks ir šį kartą.
Prieš tai buvusioje vietoje darbuojasi valdžiai ištikimas asmuo, kuris žino, kad pardavinėdamas ir išduodamas savo valstybę rizikuoja ne daugiau už pirmtaką. Blogiausiu atveju, jei valstybei bus padaryta žala, toks individas sulauks prezidento ar ministro pamurmėjimo: „Nebuvau iki galo patenkintas...“ Ir tai tik pavymui. Dar juokingiau, kai atleidimui ieškoma dingsčių, nors yra ir be to pakankamai priežasčių tai padaryti. P. Malakausko atvejis ir talibų kančių vietos paieškos - radikaliausias to pavyzdys.
