Šešerius metus Vyriausiajam administraciniam teismui (VAT) vadovaujantis Virgilijus Valančius teisėju tapo likus dešimčiai dienų iki Sausio 13-osios įvykių, gavęs ne tik tuomečio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Artūro Paulausko sutikimą, bet ir Maskvos statytinio LTSR generalinio prokuroro Antano Petrausko palaiminimą.
„Lietuvos žinias“ pasiekęs senas dokumentas liudija, kad pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais būsimasis LVAT vadovas V.Valančius karjerą darė gavęs ir Maskvos statytinio A.Petrausko sutikimą.
„Lietuvos TSR prokuratūra. Įsakymas. 1991 01 02 Nr. 1. Vilnius. Dėl atleidimo iš darbo. Laikinai einantį Vilniaus m. Lenino rajono prokuroro vyr. padėjėjo pareigas Valančių Virgilijų, Viliaus, atleisti iš darbo nuo 1991 m. sausio 2 d. ryšium su išrinkimu Vilniaus m. 1 teismo teisėju (DĮK 5 p 39 str.). Lietuvos TSR prokuroras, vyr. justicijos patarėjas A.Petrauskas“.
Po šiuo įsakymu yra paties V.Valančiaus parašas ir žodžiai: „Susipažinau. 1991 01 03“.
Dvi prokuratūros
1990-ųjų kovo 11-ąją atkūrus nepriklausomybę, Aukščiausioji Taryba (AT) skubiai formavo laisvos Lietuvos valdžios organus. 1990 metų kovo 22-ąją AT paskyrė A.Paulauską Lietuvos Respublikos prokuroru. Po savaitės Maskvos pasiuntiniai į Lietuvą atvežė sovietinį prokurorą A.Petrauską. Lietuviškai kalbėti nemokėjęs statytinis įsikūrė Generalinės prokuratūros pastate A.Smetonos gatvėje.
LTSR prokuratūroje dirbti su A.Petrausku liko tik penki darbuotojai. Likusieji parašė prašymus A.Paulauskui, kad šis priimtų juos į LR prokuratūrą. Dabar teigiama, kad tarp jų buvo ir Lenino rajono prokuratūros vyriausiasis prokuroro padėjėjas V.Valančius, kuris
labai trumpam - nuo 1990 metų lapkričio - tapo Generalinės prokuratūros Tardymo ir kvotos priežiūros skyriaus prokuroru, o gruodžio 28-ąją buvo išrinktas teisėju.
1991 metų sausio 2-ąją A.Paulauskas pasirašė įsakymą, kuriuo V.Valančių atleido iš darbo prokuratūroje.
Tai buvo grėsmingas ir permainingas metas - gatvėse daugėjo sovietų armijos technikos ir kareivių. Niekas nežinojo, kuo baigsis priešprieša tarp nepriklausomos Lietuvos ir galingos Sovietų Sąjungos.
Tačiau V.Valančiui bet kokia baigtis nebūtų buvusi baisi, nes jo karjerai neprieštaravo ir Maskvos statytinis A.Petrauskas, kuris savo įsakymu V.Valančių ne pašalino iš Sovietų Sąjungos prokuratūros kaip išdaviką, o atleido kaip lojalų pareigūną, išrinktą į „liaudies teisėjus“.
Dėl darbo knygelės?
Generalinės prokuratūros Personalo skyriaus vadovė Danutė Blažienė LŽ paaiškino, kad 1990-1991 metais visos asmens bylos ir darbo knygelės buvo likusios A.Smetonos gatvėje, kur šeiminkavo LTSR prokuroras. A.Paulausko prokurorai dirbo patalpose Algirdo gatvėje.
„Galėjo būti taip, kad V.Valančius atėjo pasiimti savo darbo knygelės, o jam jos neatidavė be A.Petrausko įsakymo, - kūrė lyg gynybos versijas D.Blažienė. - A.Petrauskas dubliuodavo A.Paulausko įsakymus. Atleidžiant žmogų būtina turėti jo parašą ant įsakymo. Taip galėjo atsirasti ir V.Valančiaus parašas ant A.Petrausko įsakymo. Ir tada, ir dabar reikalaujama pasirašyti. Kartu su V.Valančiumi teisėju buvo išrinktas Valdas Bugelevičius. Jo asmens byloje taip pat yra A.Petrausko įsakymas dėl atleidimo“.
Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui vadovaujantis V.Bugelevičius patvirtino, kad tikrai darbo knygelės tuo metu buvo A.Petrausko prokuratūroje. „Paprašiau, ir iš Kadrų skyriaus atnešė ir numetė darbo knygelę, kurioje buvo įrašas rusų kalba dėl atleidimo iš darbo, - prisiminė V.Bugelevičius. - LR prokuratūroje tas įrašas buvo anuliuotas ir įrašytas A.Paulausko įsakymas dėl atleidimo“.
Neprisimena ar meluoja?
Nepaisant įtikinamų D.Blažienės ir V.Bugelevičiaus teiginių, V.Valančius neigia buvęs atleistas iš darbo ir A.Petrausko įsakymu.
„Bet kokie A.Petrausko pasirašyti įsakymai, jei tokie yra, - tik teisinė fikcija, - pranešė VAT pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene Živilė Jokimaitė-Dolgich. - Tai patvirtina V.Valančiaus darbo knygelės 46 puslapyje 1991 01 02 padaryti įrašai Nr.9 ir Nr. 10, kur nurodyta, kad V.Valančius atleistas iš pareigų Lietuvos Respublikos prokuroro A.Paulausko įsakymu Nr. 327-K“.
Lieka tik išsiaiškinti, kaip V.Valančiui į rankas pateko jo darbo knygelė, jei visos darbo knygelės buvo laikomos LTSR prokuratūroje. Ir ar tai ne V.Valančiaus parašas, kuriuo tvirtina, kad su Maskvos statytinio A.Petrausko įsakymu susipažino? O gal V.Valančius klaidina LŽ, kaip 2006 metų balandį kartu su kolegomis klaidino prezidentą Valdą Adamkų dėl susikompromitavusio Biržų apylinkės teismo pirmininko?
Kas toliau?
Šiandien Teisėjų taryba spręs, ar pritarti prezidento V.Adamkaus teikimui iš VAT pirmininko pareigų atleisti V.Valančių. Ar bus prisiminta, kad jo karjera susijusi su socialdemokratų valdžia ir ar tai netrukdė jam dirbti nešališkai?
Nespėjęs apšilti kojų Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme, 1994-1995 metais jis tapo šio teismo pirmininko pavaduotoju. 1994 metų gegužės 31-ąją buvo priimtas naujas Teismų įstatymas, įsteigti ir nuo 1995 metų sausio 1-osios darbą pradėjo visi Konstitucijoje numatyti teismai.
Šios reformos reikėjo ne tik teisinei sistemai tobulinti. Į valdžią grįžusi sovietinė nomenklatūra siekė suformuoti teismus, jų vadovais paskirti sau lojalius asmenis. Buvo panaikintas Aukščiausiasis Teismas (AT) ir iš naujo paskirti jo teisėjai bei teismo pirmininkas. Pirmiausia atsikratyta LDDP daugumai nepalankiu tuomečiu AT pirmininku Mindaugu Lošiu, vietoj jo paskirtas buvęs žymus TSKP veikėjas, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto narys, sovietinis teisingumo ministras Pranas Kūris. Situacija buvo itin palanki, nes prezidentu tapo Algirdas Brazauskas, jo patarėju teisės klausimais - Rimas Andrikis. 1995 metais prezidentui patarinėti teisės klausimais ėmė tuomečio teisingumo ministro Jono Prapiesčio padėjėjas Armanas Ambramavičius. Seimo pirmininkas buvo Česlovas Juršėnas, kuris itin glaudžiai susijęs su Kūrių šeima.
Panaikinus AT, dalis jo teisėjų tapo Apeliacinio teismo, dalis - Vilniaus apygardos teismo teisėjais. Nors į teismus atėjo būrys AT patirties įgijusių teisininkų, Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėju ir pirmininku 1995 metų sausį netikėtai tapo niekam nežinomas V.Valančius.
Už tokią stulbinamą karjerą V.Valančius, be abejonės, turėtų būti dėkingas teisėjų atrankai vadovavusiam teisingumo ministrui J.Prapiesčiui ir LDDP.
