Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas profesorius Vytautas Radžvilas interviu pirmakursiams Simui Čelutkai ir Laurynui Peluričiui teigia, kad Lietuva balansuoja ant pavojingos burnų užkimšimo ir opozicijos nuslopinimo ribos.
Laurynas Peluritis: Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta „tvirtos rankos“ šalininkų balsai. Štai jau ne tik paprasti Lietuvos piliečiai, bet ir kai kurie politologai rimtu tonu svarsto „tvirtos“ prezidentės galių dar didesnį „sutvirtinimą“. Jūsų nuomone, kas skatina tokius svarstymus? Kur jie veda?
Vytautas Radžvilas: Kalbant apie tvirtos rankos ilgesį, didžiausia bėda yra tai, kad šiandien mes esame tokioje padėtyje, kai beveik niekas nedrįsta atvirai ir sąžiningai aptarinėti šito klausimo. Viena vertus, turime politikos apžvalgininkų ir žurnalistų grupę, kuri (ypač po šių prezidento rinkimų) savotiškai zonduoja viešąją nuomonę ir tikrina, ar toks eksperimentas sulauktų visuomenės paramos. Antra vertus, yra ir kita politikos analitikų ir žurnalistų grupė, kuri nuolatos smerkia Lietuvos piliečius, kurie šios „rankos“ iš tiesų ilgisi. Tačiau šiuo atveju jų analizė grindžiama be galo paviršutiniškais argumentais, ir galiausiai baigiasi primityviu smerkimu, šiuos žmones apkaltinant tuo, kad jie esą yra „praeities epochos reliktai“.
Mano nuomone, klausimą reikėtų kelti kitaip – kokios priežastys dabartinėje Lietuvoje skatina šį ilgesį? Ir jeigu šis klausimas keliamas atvirai ir sąžiningai, yra visiškai akivaizdu, kad žmonės, kurie ilgisi „tvirtos rankos“, iš dalies elgiasi racionaliai ir juos net galima suprasti. Tai nereiškia, kad reikia skubėti jiems pritarti.
Reikalas tas, kad yra užmirštamos kai kurios pamatinės tiesos. Pavyzdžiui, jei šalyje vyrauja didelis neteisingumas ir nenormali nelygybė, labai daug kas priklauso nuo to, ar žmogus valstybę suvokia kaip savą ar svetimą. Tarkime, yra seniai žinomas faktas, kai jei panašios negerovės keroja okupuotoje valstybėje, tai pavergtos šalies piliečiai su esamomis blogybėmis psichologiškai susitaiko žymiai lengviau, nes suvokia tai kaip svetimųjų priespaudą. Deja, mažai kas iš iškiliųjų Lietuvos analitikų susimąsto apie tą faktą, kad visada savųjų daromos neteisybės ir jų priespauda yra išgyvenami nepalyginamai skausmingiau ir sulaukia kur kas didesnio pasipriešinimo. Todėl analizuojant tokią Lietuvos gyventojų nuostatą, reikia pasakyti, kad antivalstybines nuotaikas, kurių mastą toliau menkinti yra tiesiog pavojinga, pirmiausia skatina ir kursto 20 metų vykdyta valstybinė politika.
Iš tikrųjų Lietuva taip ir netapo valstybe tikrąja to žodžio prasme, jeigu valstybę suprantame kaip tam tikrą politinį darinį, kurio fundamentaliausias egzistavimo principas yra elementarus teisingumas. Todėl dabartinėje situacijoje mes judame kryptimi, kurią apibūdinčiau taip: veiksniai, kurie stiprina „tvirtos rankos“ poreikį ir artina mus prie vienokio ar kitokio autokratinio režimėlio, neabejotinai ne tik egzistuoja, bet ir be paliovos stiprėja. Blogiausia čia yra tai, kad labiausiai to siekia tie, kurie tuos veiksnius kuria ir palaiko. Kitaip tariant, Lietuvai gresia toks raidos kelias, kuriuo jau praėjo absoliuti dauguma buvusios SSRS respublikų. Nereikia pamiršti, kad griuvus SSRS, visos jos pradėjo egzistuoti kaip demokratiškos valstybės; tačiau dviejų dešimtmečių pakako, kad demokratijos daigai jose būtų užslopinti. Mano požiūriu, jeigu ne priklausomybė ES ir NATO, kuri verčia laikytis tam tikrų standartų, ir šios priklausomybės teikiama didžiulė piniginė parama įtakingiausioms Lietuvos verslo grupuotėms, Lietuva jau būtų pasukusi autoritarizmo keliu. Bėda yra ta, kad nuo tokių pavojų valstybės negali išgelbėti vien išorės veiksniai. Tad kalbant apie dabartinę valstybės padėtį, yra visiškai akivaizdu, kad Lietuva ir kitos Baltijos valstybės į tokią didžiulę krizė pateko pirmiausia dėl visiškai neefektyvios jų ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos. Be abejo, krizė vyksta visame pasaulyje, tačiau jei esame nors kiek sąžiningi ir mąstome, turime galvoti, kodėl pas mus ši krizė yra tokia gili.
Viena iš priežasčių yra ta, kad ekonomika, nesant jokių visuomeninių jos reguliavimo mechanizmų, stovėjo ant ypač supuvusio ir iškreipto pamato. Kitaip tariant, ten, kur yra bent šiokia tokia atskaitomybė valstybės piliečiams, kur valdantieji tų pačių piliečių bent šiek tiek prisibijo, ten yra ir kitoks vadinamojo politinio elito atsakomybės jausmas, todėl šis elitas suvokia ir bent jau šį tą daro, kad būtų pažaboti bent jau patys neigiamiausi ekonominio gyvenimo reiškiniai. Kad ir pavėluotai, turime pripažinti, ką visų išsivysčiusių valstybių vadovai pasakė apie šios ekonominės krizės priežastis ir ypač bankų vaidmenį ją sukeliant. Ar ką nors panašaus mes girdėjome Lietuvoje?
Tai reiškia, kad Lietuva nuėjo visai kitu keliu nei Vakarų šalys. Šį skirtumą aš apibūdinčiau taip: tuo metu, kai Vakaruose kalbama apie politikų ir verslo atstovų atsakomybę už krizę, Lietuvoje tuo tarpu įgyvendinama vadinamoji „antikrizinė programa“, kurios galutinis tikslas ir prasmė – paprastų piliečių sąskaita išlaikyti esamą santvarką nieko iš esmės nekeičiant. Ši politika vykdoma labai nuosekliai ir metodiškai. Naudojamos įvairiausios priemonės nuo paprasčiausio bauginimo iki vadinamųjų „nacionalinių susitarimų“ pasirašinėjimo. Visų šių priemonių bendra logika yra ta pati – tai nuolatinis savo piliečių šantažavimas ir mėginimas juos įbauginti, kad jie pritartų bet kokiems valdžios ir valdančiojo elito žingsniams.
Kalbant apie „tvirtos rankos“ problemą, čia galima įžvelgti tiesioginį ryšį. Tokia politika neišvengiamai destabilizuoja socialinę ir politinę padėtį valstybėje, ir yra potencialus didžiulių neramumų šaltinis. Kita vertus, akivaizdu yra tai, kad dabartinė valdžia vykdomos politikos nesiruošia keisti, todėl ji iš esmės yra pasiruošusi į bet kokį piliečių nepasitenkinimą reaguoti jėga. Šių metų sausio įvykiai aiškiai parodė, kuria linkme juda mūsų valstybė.
Todėl čia mes susiduriame su alternatyva, o valstybės raida priklausys kaip tik nuo to, kuris iš dviejų kelių bus pasirinktas. Pirmasis kelias – sudemokratinti valstybės politinį ir apskritai viešąjį gyvenimą ir pradėti įgyvendinti reformas, kurios Lietuvą padarytų tokia, kokia ji yra aprašyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Antrasis – autokratinio režimo, arba savotiškos diktatūros kelias. Kalbant apie šią „savotišką diktatūrą“, nereikia pernelyg supaprastinti reikalo. Visiškai aišku, kad tokį režimą galima įtvirtinti įvairiais pavidalais ir būdais. Todėl išoriškai galima išlaikyti ir tam tikrą šalies demokratiškumo regimybę.
Kaip tai atrodytų? Būtų priimtos tam tikros konstitucinės pataisos, kurios sutelktų milžinišką valdžią prezidento rankose. Visos kitos politinės institucijos, nuo partijų iki Seimo, be abejo, liktų gyvuoti. Tačiau, kadangi Lietuvos nėra to, ką galima būtų pavadinti pilietine valdžios kontrole, toks valdžios modelis realiai reikštų diktatūrą, nes paprasčiausiai nebūtų kam kritikuoti prezidento veiksmų, nei juo labiau jiems priešintis. Blogiausia yra tai, kad toks modelis galėtų būti įtvirtintas faktiškai neprieštaraujant formaliosios demokratijos standartams. Tai yra tokia gelminė šalies reforma, kuri praktiškai nustumtų autoritarinio režimo link. Tarptautinei visuomenei tokius veiksmus būtų galima išaiškinti kaip būtinas šalies „struktūrines“ reformas, kurių tikslas - sustiprinti vykdomąją valdžią. Todėl ir pati Konstitucija galėtų būti pataisyta taip, kad, minėtos formaliosios demokratijos požiūriu, jai nieko blogo prikišti nebūtų galima. Tokiu atveju būtų išsaugota ir formali šalies narystė Vakarų struktūrose, nes pamatiniai tos narystės principai tarsi ir nebūtų pažeisti. Tuo tarpu realus šalies politinis-visuomeninis gyvenimas pasikeistų dar blogesne linkme. Liūdniausia šioje istorijoje būtų tai, kad Europos senbuvės, matydamos, kad pamatiniai narystės ES principai nepaminti, užmerktų akis prieš tikruosius šalies vidaus gyvenimo pokyčius, ir darytų tai visiškai sąmoningai.
Simas Čelutka: Jūs minėjote, kad tokiu atveju valdžios kritika būtų užgniaužta. Ar tai reiškia, kad sumažėtų žodžio laisvė Lietuvoje? Nejaugi niekas iš laisvos sielos, mąstančių Lietuvos politologų, žurnalistų bei diplomatų nesiskųstų Europos institucijoms?
Vytautas Radžvilas: Kalbant apie žodžio laisvę, reikia pasakyti, kad ir dabar Lietuvoje žodžio laisvė yra be galo ribota. Faktiškai cenzūra buvo įvesta po „absoliučios žodžio laisvės“ priedanga. Juk yra milžiniškas paradoksas: pagal pasaulyje atliktą tyrimą, Lietuva pagal žodžio laisvę yra tarp absoliučių lyderių, tačiau mes puikiai žinome, kad tikroji padėtis yra visiškai kitokia. Tai beje ir patvirtina, kaip meistriškai po išoriškai solidžia forma galima paslėpti visiškai kitokį turinį. Todėl kalbant apie žodžio laisvės suvaržymus, neatsirastų jokios formalios ar oficialios cenzūros. Paprasčiausiai būtų taip, kad vadinamosios „tvirtos rankos“ atsiradimas būtų politinis įvykis, kurį netrukus psichologiškai pajustų ir patirtų visi šalies gyventojai. O tuomet dar stipriau imtų veikti tai, ką mes jau turime šiandien – vidinė savicenzūra. Kitaip tariant, atsirastų nerašyti tabu, pavyzdžiui, kad apie tam tikrus valdžios žmones kritiškai rašyti – nepadoru. Šios savotiškos „kritikos“ modelį mes jau turime – prisiminkime D. Grybauskaitės šimtadienio proga pasirodžiusius viešus komentarus. Ar atkreipėte dėmesį, kad išskyrus vieną kitą komentatorių, praktiškai jau niekas nebekalbėjo iš esmės?
Laurynas Peluritis: Taigi, ar galima daryti išvadą, kad demokratiniu būdu išsirinkome budelį, kuris mūsų luošai demokratijai nukirs galvą?
Vytautas Radžvilas: Galiu pasakyti tik tiek, kad kai žiūrėjau dokumentinį filmą apie Baltarusiją, man labiausiai įsiminė vienos tame filme kalbintos moters žodžiai, skirti referendumui, po kurio A. Lukašenka įgijo diktatorišką valdžią: „Jeigu mes būtume žinoję...“. Politikos didžiausias pavojus yra tas, kad po to, kai vieni ar kiti žmonės įgyja valdžią, situacija šalyje pasikeičia radikaliai iš esmės. Visais atvejais, kai yra įtvirtinama diktatūra, ar tai būtų Vokietija, ar Baltarusija, žmonės tam tikrą dieną nueina prie balsavimo urnų dar bent jau formaliai kaip laisvi piliečiai. Kitą dieną, kai būna suskaičiuoti rinkimų balsai, jie jau atsibunda visai kitoje šalyje. Vienintelis klausimas – kiek laiko prireikia, kol apie tai susivokiama? Tai priklauso tiek nuo pačių piliečių nuovokumo, tiek ir nuo konkrečių politinių aplinkybių, kurios lemia, per kiek laiko naujojo politinio režimo bruožai išryškėja arba yra parodomi. Vienu atveju toks burnų užkimšimas ir opozicijos nuslopinimas vyksta labai greitai, kitais atvejais tai užtrunka keletą mėnesių, o kartais ir ilgiau. Tačiau principinė schema yra visiškai aiški, ir šia prasme Lietuva balansuoja ant labai pavojingos ribos.
