Neseniai pasirodė jau penktasis prieštaringai vertinamo rašytojo Vilio Normano romanas „Pavojingas protas“. Savo kūryboje deklaruojantis visišką normų laužymą, tą patį jis daro ir įžūliai atsakinėdamas į interviu klausimus: kultūrą palygina su prostitucija, savo naują romaną – su lytiniu aktu, o save apibūdina kaip aplinkybių klaidą.
- Vili, esi labai produktyvus rašytojas: „Pavojingas protas“ yra jau penktasis tavo romanas. Kas įkvepia tave kurti, kas yra šiuolaikinio autoriaus mūza?
- Postmodernioje visuomenėje reikėtų klausti – ne kas įkvepia autorių kurti, bet ko įkvepia autorius, kad randa jėgų kurti. Jeigu absoliučiai visose ankstesnėse epochose menas buvo aukšinamas kaip tobuliausia žmogaus veikla, tai šiandienos pasaulyje jis laikomas patologišku ir liguistui užsiėmimu, kuris yra visiškai ekonomiškai nenaudingas.
Homo economicus – štai kas yra naujųjų laikų žmogus. Visokie rašytojėliai turi išnykti. Kam normaliam žmogui menas? – štai kur klausimas. Paradoksalu, bet meno stūmimas į psichiatrijos tyrimų lauką yra viena iš priežasčių, kurios įkvėpęs, aš su malonumu pasineriu į vaizduotės pasaulį. Menas – tai paskutinė tvirtovė, kurioje žmogus dar gali nors trumpam pabūti žmogumi. Visa kita yra rinka, sukurta matematinės kiekybės didinimo principu. Kitaip sakant, visur kitur žmogus tarnauja vadinamajai Pasaulio Kapitalizmo Sistemai. Tai yra šlykščiausias, žiauriausias ir pavojingiausias pasaulį valdantis mechanizmas per visą žmonijos istoriją. Nė vienas žmogus negali jo valdyti. Mus valdo mūsų pačių sukurta Matrica. Aš daug kuriu, nes kitaip irgi tapčiau normaliu žmogumi ir neliktų prasmės gyventi.
- Visuomenėje esi vertinamas dvejopai: nuo tavo pareiškimų, kad esi genijus, iki liaudies metamų kaltinimų grafomanija. Kur toji riba tarp genialumo ir beprotystės?
- Ribos nėra ir negali būti. Kadangi kiekvienas subjektas yra sukuriamas ideologijos, tai ir vertinimai priklauso nuo jos. Man juokinga, kuomet autoriai labai sielvartauja dėl kritikos ar neigiamų jų kūrybos įvertinimų. Tai egocentriškų, dėmesio ir pripažinimo trokštančių nevykėlių skundai. Tikras kūrėjas kuria ne dėl publikos ovacijų.
Kaip filosofui, man net nekyla mintis kreipti dėmesį į visuomenės nuomonę. Nes puikiai žinau: žmonių nuomonė yra socialinės inžinerijos konstruktas. Be to, kuriu ne dėl to, kad sulaukčiau liaupsių ar būčiau populiarus autorius. Jei trokščiau tokių dalykų, eičiau į politiką. Pažadėčiau lietuviams socialinę lygybę, teisinės sistemos stabilumo garantijas ir kylančią ekonomiką. Už tai jie mane išrinktų prezidentu ir galėčiau mėgautis neišsenkiamu dėmesiu, masių meile ir visais kitais šio posto privalumais. Bet kadangi man tai kelia šleikštulį, geriau ir toliau kursiu ir sulauksiu kaltinimų grafomanija.
- Kaip apibūdintum „Pavojingo proto“ idealųjį skaitytoją, į ką yra orientuotas šis romanas?
Aš tikrai nežinau. Rašydamas niekuomet negalvoju apie skaitytoją. Esu be proto didelis indvidualistas ir neužsiimu tokiais mintijimais. Bet jei reikėtų spėti, sakyčiau, kad ši knyga patiks tokiems žmonėms, koks esu aš pats – genialiai išprotėjusiems.
- Apie savo romaną esi sakęs, kad tai beprotiškas, neįmanomas, nesuprantamas, absoliučiai originalus ir niekam, išskyrus autorių, nepatikęs kūrinys. Todėl natūraliai iškyla klausimas, kodėl skaitytojams jį vertėtų paimti į rankas?
- Tegaliu pateikti vieną priežastį: šis romanas parašytas taip, kad kiekvienas jį skaitantis patirtų kuo daugiau laimės. Tai lytinis aktas su tekstu. Nejau galima atsisakyti? Net jeigu jūs impotentas – vis tiek galit mylėtis su tekstu.
- Tavo naujajame romane meilė yra pateikiama kaip vienintelė dar nežlugusi vertybė. Esi nusivylęs vertybių sistema ar visuomene, kuri ja naudojasi?
- Nusivilti galima tik savimi – kad netapai tuo, kas esi. Beje, kalbant apie meilę, turiu pasakyti, kad ji tikrai neatstovauja nežlugusios vertybės simbolio. Visos vertybės yra žlugusios. Nes viską – absoliučiai viską – šiame pasaulyje galima nusipirkti. Ir man juokingiausia, kuomet sakoma, kad meilė – neperkama. Tai kodėl tada visi seni ir šlykštūs milijonieriai turi aštuoniolikmetes drauges? Galima sakyti, kad tos mažos kekšytės jų nemyli, bet ar tai svarbu, jeigu jos simuliuoja meilę? Šiame romane neišsiplėčiau aprašinėdamas meilės mirtį, bet ateityje žadu prie to grįžti. Sociologai jau seniai įrodė, kad žmonės nesiporuoja su skirtingos socialinės padėties žmonėmis. Dėl karjeros, populiarumo, pripažinimo ir pinigų bet kuris žmogus padarytų bet ką. Išsižadėti meilės – tai juokinga smulkmena. O jei sociologija neįtikina, galima pasitelkti pavyzdžiui biologiją. Ar žinote, kaip atpratinti beždžionę nuo alkoholio ar sulaikyti nuo poravimosi akto? Amerikos mokslininkai atsakė į šį klausimą: suteikit beždžionei galią įsakinėti kitoms beždžionėsm. Tai gana daug pasako apie Lietuvos Seime susirinkusius padarus.
- Ar tavo romanas gali pateikti alternatyvų, vilties nūdienos žmogui kapitalizmu permirkusiame pasaulyje?
- Visas romanas ir yra viltis – viltis, kad žmogiškumas net ir be išnykusių vertybių gali būti gyvas. Daugybė knygų mano gyvenime suteikė man viltį tada, kai jos niekas nesugebėjo suteikti. Tad ir aš pats apie tai rašau. Ir jei žmogus, perskaitęs „Pavojingą protą“, pajus jam artumą ir apsidžiaugs, jog kažkas šiame pasaulyje vis dar nenori susitaikyti su žmogaus pavertimu robotui, aš būsiu pasiekęs savo tikslą – prasiskverbęs iki pačios širdies. Be to, reikia pasakyti, kad ši knyga yra apie tai, kaip sugriauti kapitalizmą, kaip jam priešintis, kaip nevergaujant išgyventi. Tai pirmas prieš kapitalizmą nukreiptas maišto vadovėlis lietuvių kalba.
- Kodėl, kai atrodo, kad mes turime turėti vis daugiau laisvių, suprantame, kad mumis yra vis labiau manipuliuojama ir esame vis daugiau apgaudinėjami?
- Tai labai platus klausimas. O priežasčių yra daug. Apie tai labai daug kalbėjo beveik visi XX amžiaus kairieji mąstytojai. Apie tai rašė daugybė autorių. Trumpai galiu pasakyti tik tiek: kuo labiau deklaruojama, kad esame laisvi, tuo mažiau mes iš tiesų tokie esame. Nekalbu apie minčių ar veiksmų cenzūrą, nekalbu apie prievarta brukamas ideologijas. Pažvelkime į viską paprastai: ko reikia, kad augtų ekonomika? Reikia žmonių, kurie laisvai pasirinktų vis didesnį vergavimą. Ir šiai propagandai, vadinamai „Laisvos žmogaus vergijos pasirinkimas“ yra skiriama daugiausia lėšų. Mums įteigia norus, kurių mes neturime. Mus priverčia norėti, kad mes nesustotume gaminti. Bet koks maištas, bet koks bandymas priešintis šiai sistemai yra užgniaužiamas vos prasidėjęs. Mes visi vaidiname protingus ir geresnius už kitus, bet iš tiesų visi esame vienodi kvailiai.
- Ar įmanoma išsiugdyti pavojingą protą ir kur jis gali mus nuvesti?
- Pavojingas protas – tai metafora. Tai protas, kuris, visų pirma, supranta šiandienos pasaulį ir visų antra, jam priešinasi. Supratimas, žinoma, neateina iš dangaus ar Biblijos. Supratimui reikia žinių, kurios nėra lengvai pasiekiamos. Bet romane „Pavojingas protas“ yra gausu nuorodų į kitus mąstytojus, kitas knygas. Kadangi, kaip ir sakiau, tai lyg pasipriešinimo sistemai vadovėlis, jame sudėjau visas instrukcijas. Bet, nors supratimas yra kuriamas, to nepasakysi apie norą priešintis tam, kas tave valdo. Tai – sielos sritis. Nes žvelgiant racionaliai, lengviausia yra plaukti pasroviui, su banda. Pavojingas protas gali nuvesti daug kur, bet jo tikrasis švyturys – laisvė.
- Tavo romanas (rašytas kartu su Raimondu J. Nabusu) „Nostradamo kapas“ yra pardavinėjamas populiariajame amazon.com internetiniame portale. Kodėl tiek nedaug lietuvių autorių galima sutiki vakarų bibliotekų lentynose?
- Todėl, kad dauguma lietuvių autorių rašo tik tam, kad gautų valstybės stipendiją. Tai ne rašytojai, o knygų gamintojai. Kam tokie gali būti įdomūs? Man šlykštu, kai menas paverčiamas preke. Kai rašoma tik pragmatiškais tikslais. O tokie yra devyniasdešimt devyni procentai lietuvių autorių. Jie niekam neįdomūs, jų vardai dirbtinai sukuriami teikiant premijas, rodant per valstybinę televiziją ir visaip kaip jų populiarumą akumuliuojant pasitelkus valstybines kultūros institucijas.
- Ar rašydamas romaną iškart parenki, kam jį rašai: Lietuvai, vakarams ar lietuvių emigrantams. Ar yra receptas, kuris suteikia vilties tikėtis sėkmės?
- Mano kūryba yra absoliučiai nekomerciška, todėl neorientuoju jos jokiai publika. Bet paskutinis romanas drąsiai gali būti vadinamas „romanu be sienų“. Jis nepririštas prie jokios šalies, nors, tiesa, jame jaučiama labai stipri prancūzų kultūros įtaka. Tvirtai tikiu, jeigu jis pasirodytų Prancūzijoje, galima būtų tikėtis ir komercinės sėkmės. Bet nei aš turiu pinigų vertimui, nei turiu iliuzijų, jog prancūzai sutiktų leisti lietuvio knygą. Žodžiu, aš apskritai nesitikiu sėkmės. Man užtenka to, kad mano knygos bent jau pasiekia Lietuvos knygynus. Ir visai nesisieloju, kad knygynai savo šalies autoriaus knygos neįdeda į anonsus, kad nukiša ją kuo toliau. Aš juk suprantu – kapitalistai vadovaujasi šūkiu „nieko asmeniško“. Tai yra, nei jiems rūpi gimta šalis, nei jos autoriai. Jie yra pardavėjai. Ir tiek.
- Esi baigęs filosofijos studijas, bet minėjai, kad jokių filosofinių ideologijų neidealizuoji. Kas suformavo dabartinį Vilį Normaną?
Dabartinis Vilis Normanas yra keistas padaras. Reikėtų labai ilgai mąstyti, kas iš tiesų mane suformavo. Būčiau linkęs tik spėlioti: tiek filosofija, tiek pasaulinė literatūra, tiek asmenybės, su kuriomis teko garbė susipažinti. Nes kad ir kiek knygų esi perskaitęs, tai negali atstoti nė dalelės žmogiškos ryšio, kurį perduoda kitas žmogus. Aš labai smalsus ir dažnai užknisu savo vyresnius draugus su klausimais. Bet man tai yra nepaprasta patirtis, kuri tikrai beveik neįkainuojama. Žodžiu, esu visų paminėtų aplinkybių klaida.
- Savo straipsniuose dažnai kritikuoji Lietuvos visuomenę, kuri yra apatiška beveik viskam ir pati nebekovoja už save, kaip priešingas pavyzdys galėtų būti aršieji prancūzai. Kodėl, tavo nuomone, mes tokie pasyvus ir viską viliamės prakęsti, o ne keisti?
Tai kultūros problema. Lietuviai kažkada turėjo „Keturvėjininkus“, kurie dar ir dabar yra maištingai nusiteikę, bet tai buvo viso labo menininkų žaidimas. Mes neturime gilių savo laisvės, savo orumo ir garbės gynimo tradicijų. Mes nežinome, kaip maištauti. Pavyzdžiui, naujame grupės Sel albume E. Dragūnas išplūsta daugybę žmonių, bet visiškai neaišku dėl ko. Net atrodo, kad jis tiesiog neturėjo ką veikti ir troško skandalo. Tai ne maištas – tai žemo intelekto demonstravimas.
Jeigu jis tikslingai savo muziką nukreiptų prieš tam tikras institucijas ir nebijotų pasėkmių, gal ne vieną jauną žmogų tai įkvėptų susimąstyti, bet to nėra. Lietuvoje maištauti nemadinga. Taip tie, kurie mus valdo, iš to skaniai pasijuokia, žiniasklaidoje užsakydami rašinius: tauta yra verta to, ką turi. Bet tai netiesa – tai visiškas absurdas. Niekas nėra vertas to, ką turime. Ir maišto nereikia suprasti kaip revoliucijos ar protesto akcijų. Maištas prasideda nuo paprasčiausio vieno žmogaus nepaklusimo sistemai. Aš galiu tik palinkėti lietuviams drąsiau kovoti už save ir savo laisvę. Pirmu maišto žingsniu laikyčiau televizoriaus išmetimą pro langą, antru – nebalsavimą jokiuose rinkimuose, koks būtų trečias žingsnis priklausytų nuo to, kiek daug žmonių nebalsuotų rinkimuose. Jei nebalsuotų didžioji dalis, tada trečias žingsnis būtų valdžios paėmimas plikomis rankomis.
- Ar nebaisu tapti valstybės antagonistu taip aršiai kritikuojant valdžią?
- Baimės nejaučiu, nes ne aš turiu bijoti valdžios, o valdžia turi bijoti manęs. Kodėl turėčiau bijoti ciniškų niekšų, kurių turtas sėdint Seime kas metus paauga vidutiniškai puse milijono litų? Čia jie turi bijoti, kad, trūkus lietuvių kantrybei, nebūtų sulyginti su žeme kartu su visais Seimo rūmais. Mūsų bėda ne ta, kad esam bailūs ar nepakankamai ryžtingi, mūsų bėda - neturim lyderių.
- Ką galėtum patarti kitiems jauniems rašytojams, kurie yra niekam nežinomi ir neįsivaizduoja nuo ko pradėti savo kelią į literatūros pasaulį?
- Nežinau. Tikrai nežinau. Aš pats pradėjau visiškai nieko nežinodamas ir nesuprasdamas. Jei kam nors reikia konkrečių patarimų ir pagalbos, visada gali man parašyti ir paklausti. Nėra universalių formulių kaip rašyti, kam siūlyti rankraštį ir taip toliau. Vienintelis mano patarimas būtų susijęs su pačia kūryba: kad ir ką darytumėte, darykite tai taip, kaip jums atrodo teisinga ir niekada neklausykite kitų žmonių nuomonės. Be to, nepamirškite, talentas yra drąsa.
