2011 metų sausio 10 dieną išplatintas Konstitucinio teismo (jeigu tai visų Konstitucinio teismo teisėjų nuomonė) pareiškimas nuoširdžiai stebina. Jame kalbama apie Europos žmogaus teisių teismo 2011 metų sausio 6 dienos sprendimo įgyvendinimą. Paprastai ilgai ir skrupulingai nagrinėjantis kiekvieną savo pasakytą žodį ar sprendimą šiuo atveju Konstitucinis teismas reagavo žaibiškai.
Pareiškimo esmė tvirta ir vienareikšmė. Tiek Konstitucinio teismo išvada Seimui Prezidento Rolando Pakso apkaltos procese, tiek vėlesnis konstitucinės priesaikos instituto aiškinimas yra teisingas ir paslėptas pačioje Konstitucijoje, todėl vienintelis kelias įvykdyti Europos žmogaus teisių teismo sprendimą Prezidento Rolando Pakso byloje yra keisti Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Nejaugi iš tiesų taip? Nejaugi beveik dvidešimt metų Lietuvos valstybė gyvena vadovaudamasi Konstitucija, kuri prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (Konstitucija vientisas dokumentas, todėl prieštarauja ne atskiri straipsniai, o visa Konstitucija) ir niekas to nematė? Nejaugi Konstitucijos kūrėjai ir Tauta, priimdama šią Konstituciją 1992 metų spalio 25 dienos referendume siekė pažeisti žmogaus teises ir pagrindines laisves? O gal viskas yra ne taip?
Kodėl nepanagrinėjus galimybės, jog klydo Konstitucinio teismo teisėjai ir jo pirmininkas Egidijus Kūris, kai remdamasis Konstitucijos dvasiomis, pateikė tokį konstitucinės priesaikos instituto aiškinimą? Juk Konstitucijos tekste tokio išaiškinimo nėra ir niekada nebuvo.
Apkaltos procesas Prezidentui Rolandui Paksui vyko akivaizdžios politinės konfrontacijos ir negailestingos politinės kovos fone. Du iš trijų kaltinimų, kuriais remiantis Konstitucinis teismas priėmė sprendimą, jog Prezidentas Rolandas Paksas sulaužė priesaiką ir pažeidė Konstituciją, žlugo ir yra oficialiai paneigti Lietuvos Respublikos teisinių institucijų (dėl vieno kaltinimo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, dėl kito priimtas išteisinamasis Aukščiausiojo Teismo sprendimas). Kaltinimas dėl pilietybės suteikimo J. Borisovui, kuris šiandien sėkmingai gyvena ir dirba Lietuvoje, irgi turi ryškų politinį kvapą, ypač Prezidento A. M. Brazausko bei Prezidento V. Adamkaus suteiktų šimtų pilietybių fone.
Taigi ką norėjo pasakyti Konstitucinis teismas, paskelbdamas pareiškimą dėl Europos žmogaus teisių teismo 2011 metų sausio 6 dienos sprendimo? Manau, kad Konstitucinis teismas šiuo pareiškimu bando ginti savo suterštą mundurą bei buvusio Konstitucinio teismo pirmininko Egidijaus Kūrio ir jo konstitucinių dvasių prarastą garbę ir orumą.
Kuo ilgiau mes sąžiningai ir atvirai neįvertinsime buvusios apkaltos Prezidentui Rolandui Paksui aplinkybių ir rezultatų, kuo ilgiau mes neišdrįsime oficialiai įvardinti, kas iš tiesų vyko tada, apkaltos metu, tuo daugiau panašių pareiškimų ar ekspertų komisijų, kuriamų tam, kad būtų paslėpta tiesa, mums reikės. Tuo ilgiau bus ir grubiai pažeidinėjamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio 2 straipsnis: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenas priklauso Tautai“.
Taigi Tauta ir tik Tauta, mes visi, galime ir turime spręsti ir apsispęsti, kokios valdžios mes norime, o kokios ne, kokiais politikais mes pasitikime, o kokiais ne. Jokios konstitucinės ar kitokios dvasios, jokie politiniai išskaičiavimai, premjerai ar ekspertai negali šios teisės atimti iš Tautos.
Iš esmės tai ir patvirtino Europos žmogaus teisių teismo 2011 metų sausio 6 dienos sprendimas.
Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas
Valentinas Mazuronis
