Leonas į Vinco Kudirkos aikštę ateina kasdien. Kaip į darbą. Tik tas jo darbas ne visai įprastas: algos už jį niekas nemoka, o išlaidų yra. Ant suoliuko prisėdęs džiugiai šokinėjančių balandžių pulko apsuptas senolis pasakojo, kad jau ne vienerius metus lesina šiuos paukščius.
„Aš ateinu čia kiekvieną dieną. Duonyte, kruopytėm juos lesinu. Todėl jie manęs ir nebijo, tiesiai iš rankų lesa. Ir ant pečių atsitupia“.
Paprastai baikštūs ir žmonių vengiantys paukščiai, nutūpę tiesiai ant senolio rankų snapeliais rinko duonos trupinius tiesiai iš jo delnų. Neišsigando jie net greta Leono prisėdusių žmonių ir tiesiai prieš juos spragsinčio fotoaparato – tarsi žinotų, kad čia jie saugūs, nieks jų nenuskriaus. O senolis pasakojo:
„Ateina čia dar kelios moterys, bet rečiau. Mažai kas juos lesina, o mieste lesalo tai mažai. Sunku jiems išgyventi. Bet juk tai gyvos būtybės, ir jie nori gyventi“.
Jau prieš kelerius metus 70-ies sulaukęs Leonas pasakojo, kad kartais praeiviai tyčia nubaido paukščius, bet jie pakyla ant aplinkui stovinčių namų stogų, šiek tiek palaukia, ir vėl sugrįžta pas jį. Anot senolio, su balandžiais jis dalinasi ne pačia didžiausia savo pensija, bet kai myli gyvūnėlius, užtenka ir sau, ir jiems. O paukščiai atsilygina Leonui meile.
„Ką jūs, kiek čia kainuoja tas lesalas? Čia menkniekis. Bet svarbiausia – kaip jie mane myli“, – sako senolis, kurio akys taip pat tiesiog švyti meile. Juk tai, anot Leono, ir yra jo šeima.
„Artimųjų aš neturiu, jau daugiau kaip 40 metų neturiu. Aš vienas. Nuogas kaip pirštelis. Šitie paukšteliai – mano šeima“.
Yra tik viena bėda, sako Leonas – ne visi praeiviai pritaria tokiai Leono meilei paukščiams.
„Žmonės skirtingai vertina, bet daugumai yra priešiškai nusiteikę. Sako: „Kaip čia galima šituos balandėlius maitinti, jeigu jie visur dergia?“ Bet aš jiems atsakau: „Ar jūs buvote nuvažiavę į Italiją, į Romą, ar jūs bent per televizorių matėte, kiek ten balandžių? Ir niekam jie netrukdo“.
Bet paskui Leono akys apsiniaukia. Jis sako suprantantis, kad ne visi žmonės gali mėgti balandžius, kitus paukščius ar gyvūnus, bet nesuprantantis, kodėl žmonės jiems kai kada būna tokie žiaurūs.
„Visai neseniai girdėjau, kad kažkas vos gimusius kačiukus nunuodijo. Nesuprantu, kaip taip galima“, – sako V. Kudirkos aikštės balandžių globėjas ir priduria:
„Kaip tie žmonės nepagalvoja, kad lauke gyvūnėliams pabarstytų nuodų gali ir jų kieme žaidžiantys vaikai ar anūkai paragauti?“
Šventasis Pranciškus Asyžietis arba Francesco di Bernardone (1181–1226), Italijoje gyvenęs turtingo pirklio sūnus – vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs „Mažesniųjų brolių ordiną“, gyvūnų globėjas.
