Šiandieninė diskusija dėl atominės energetikos tampa vis labiau panaši į įvairių lobistinių interesų susidūrimą, kai atskiros suinteresuotos grupės tampo antklodę į savo pusę ir sąmoningai akcentuoja tik sau palankių alternatyvų pliusus.
Akivaizdūs žaliosios energetikos minusai – brangi ir, iš esmės, negalinti užtikrinti bazinės elektros energijos gamybos. Tiesa, tai galėtų padaryti kogeneracinės biokuro jėgainės. Tačiau norint pasiekti maksimalų efektyvumą bei pigumą, kol kas būtina, kad jos nuolat veiktų kogeneraciniu režimu. Tačiau mūsų klimato zonoje tai įmanoma pasiekti tik nedideliu mastu.
Verta pabrėžti, jog šiandieninė atsinaujinančios energetikos vystymo strategija yra paremta prielaida, kad po 10 - 12 m. bus naujos technologijos, kurios atsinaujinančią energetiką atpigins bei leis jai generuoti „bazinę apkrovą“. Žalieji fanai noriai propaguoja mitą, kad atsinaujinančios energijos pasaulis yra pasirengęs naujam technologiniam šuoliui. Jau, jau... ir perversmas įvyks. Tuo tarpu skeptikai teigia, kad tai gali įvykti ir daug vėliau, kalbama net apie 2030 m. Taigi, žalioji energetika gali išlikti neefektyvia prabanga dar daugelį metų.
Tos pačios prielaidos gali būti taikomos ir dujų rinkai – kol kas vienintelei patikimai alternatyvai atominei energetikai (AE). Dujų entuziastų nuomone, skalūninės dujos lems perversmą rinkoje ir dujos pigs. Skeptikai įsitikinę, jog tai tik kompensuos gamtinių dujų gavybos mažėjimą, nes dabartiniai gamtinių dujų ištekliai nėra begaliniai. Be to, ši kuro rūšis priskiriama – „nešvariai“, tad ir jos naudojimą bus stengiamasi mažinti, todėl dujos nepigs.
Kompetentingas žurnalas „The Economist“, minėdamas Japonijos Fukušimos elektrinės tragedijos metines, AE buvo paskyręs didžiąją dalį savo numerio. Vienas iš didžiulio susidomėjimo sulaukusios diskusijos dalyvių yra pateikęs visai realias ateities energetinio pasaulio raidos galimybes. Pirmoji – atsinaujinanti energetika vystoma, tačiau bazinę generaciją teikia atominė energetika, o ne iškastiniai energijos šaltiniai. Šio scenarijaus pasekmė – CO2 tarša, tikėtina, mažės sparčiai. Antroji – atsinaujinanti energetika vystoma kaip ir pirmuoju atveju, tačiau dėl neigiamo požiūrio į AE iškastiniai energetiniai šaltiniai tampa pagrindiniais bazinės elektros energijos gamybos šaltiniais. Ir tik apie 2020 m. atsiranda naujos atsinaujinančios energetikos technologijos, kurios leidžia atsisakyti „nešvarios“ iškastinių energijos išteklių pagrįstos energetikos. Pagal antrąją prielaidą neigiamas CO2 poveikis aplinkai mažės palaipsniui. Trečiasis scenarijus – dėl įvairių priežasčių atsinaujinančių energijos šaltinių perversmas įvyksta po 2030 m. ir pagrindinį vaidmenį vaidina iškastinis kuras. Tuomet tai gali lemti ypatingai neigiamus klimato pokyčius ir visuotiną augimo nuostolį.
Žvelgiant į šiuos visai realius scenarijus, akivaizdu, kad ES, o ir likęs civilizuotas pasaulis dės visas pastangas stengiantis mažinti klimato kaitai žalingų technologijų vystymą. Už „nešvarių“ išteklių naudojimą teks susimokėti, tad, vargu, ar galima prognozuoti jos pigimą net ir įvykus „skalūnų“ revoliucijai. „Žalioji“ alternatyva toli gražu nėra pasiekusi savo efektyvumo piko ir visai neaišku, kada, ir ar tikrai jį pasieks. Kad ir kaip kontraversiškai skambėtų, AE žvelgiant iš dabarties taško atrodo patikimas ir pigus variantas dėka savo ilgaamžiškumo. Taigi, susiduriame su dilema, kas geriau – „žvirblis rankoje ar briedis girioje“? Tad ar tikrai avantiūristais reikia vadinti tuos, kurie pasirenka pirmąjį variantą?
Violeta Klyvienė, „Danske“ banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims
