Naujausias Vyčio Jankausko šokio spektaklis „Liepsnos virš šaltojo kalno“ tęsia siekį judesiu perteikti egzistencines žmogaus patirtis. „Kai bandai žodžiais išreikšti šokio spektaklio turinį, yra didelis pavojus, kad tai skambės pernelyg abstrakčiai, apibendrintai arba tiesiog banaliai. Be abejo, tiek turinys, tiek vidinė spektaklio dramaturgija yra labai svarbūs, bet tai nėra istorija, kurią galėtum papasakot“, – teigė choreografas.
Sąlygiškas judesio „istorijos“ vertimas į žodžio kalbą galėtų būtų toks: „Liepsnos virš šaltojo kalno“ pasakoja apie dvasinį žmogaus gyvenimą, kuris neišvengiamai susiduria su įvairiais prieštaravimais, išbandymais, neišvengiamais kompromisais. Šaltasis kalnas – pats žmogus su savo apsisprendimais ir pasiryžimais, kuriuos tirpdo įvairių kolizijų liepsnos.
Nuo paskutinio jo spektaklio „Budėjimai“ pristatymo praėjo jau dveji metai – V. Jankausko kūrybos procesas turi savo tempą, priklausomą tik nuo vidinio poreikio kurti. „Iki šiol sekėsi nepasiduoti pagundai „kepti“ premjeras kuo dažniau. Mano spektakliai gimsta iš vidaus, pamažu auginant jų turinį, kaupiant įvairias dvasines patirtis, refleksijas“, – pasakojo šokio kūrėjas, atlikėjas ir pedagogas.
Kaip ir ankstesniuose V. Jankausko spektakliuose, šiame taip pat labai svarbus vaidmuo atitenka plastiniams erdvės sprendimams. Erdvė, apšvietimas, muzika ir judesys - lygiaverčiai dėmenys, choreografinės kalbos „žodžiai“, kurių sąskambiai scenoje gimdo metaforas.
Muzikinį spektaklio pagrindą sudaro japonų post-roko grupės „Mono“ kompozicijos.
