„Nuolat koncertuojame didžiausiuose pasaulio miestuose, turime įvairiausios patirties, bet Kaune buvome priblokšti“, – prisipažino maestro Valerijus Gergijevas.
Orkestras gimė suirutėje
Su Sankt Peterburgo Marijos teatro simfoninio orkestro vadovu ir dirigentu kalbėjomės likus maždaug valandai iki jo skrydžio į kitą gastrolių vietą – Vieną, kur tos pačios dienos vakare laukė naujas pasirodymas. Žinojome, kad po koncerto Kaune garsusis muzikas nuėjo miegoti gerokai po vidurnakčio, tačiau žinojome ir tai, jog jis – stebėtino darbštumo ir geležinės ištvermės žmogus, todėl tikėjomės, kad ras laiko pusryčiaudamas atsakyti į „Kauno dienos“ klausimus.
– Jūsų orkestre daug jaunų žmonių. Kaip pavyksta suderinti jaunystę ir aukščiausio lygio meistriškumą? – pasiteiravo „Kauno diena“.
– Sunkus, atkaklus darbas yra mūsų įprotis. Norint pakliūti į mano orkestrą, kuris yra žinomas visame pasaulyje, yra vienas kelias – reikia pasižymėti ir ryškiomis kūrybinėmis savybėmis, ir profesine disciplina. Tokius sugebėjimus išsiugdėme dar Tarybų Sąjungos griūties laikas, kai susikūrė orkestro branduolys ir pradėjome kryptingą ir atkaklų darbą.
Tuo metu, kai vyravo ūkinė suirutė, žmonės galvojo, kaip išgyventi, todėl klasikine muzika mažai kas domėjosi. Kultūros finansavimas buvo minimalus. Bet mes nenuleisdami rankų dirbome 3 – 4 metus. Ilgainiui toks darbas man ir mano kolektyvui tapo įpročiu ir net poreikiu. Orkestro nariams nuolat tenka pakelti didelį fizinį krūvį: varginančios kelionės, repeticijos, dienotvarkių nepatogumai ir nesklandumai, miego trūkumas.Tokios sąlygos neigiamai gali paveikti meistriškumą. Atsisveikiname su tais, kuriems nepavyksta suderinti fizinio krūvio ir aukštų meistriškumo reikalavimų. Tačiau daugelis tuos išbandymus pakelia.
Krūviai – milžiniški
– Atkaklumas ir tikėjimas veiklos prasmingumu davė įspūdingų vaisių – dabar pasaulyje jūsų orkestras yra tiesiog graibstomas.
– Mūsų veikla jau daug metų labai intensyvi. Neseniai turėjome didžiules gastroles Kinijoje, Amerikoje. Grįžę į Rusiją, atlikome spektaklių įrašų 3D formatu, ir vėl į gastroles – į Vokietijoje. Dabar skrendame į Vieną. Netrukus Lenkijoje parodysime grandiozinį spektaklį „Karas ir taika“. Neseniai buvo kelionės į Ispaniją, Braziliją, Singapūrą, Tailandą, Londoną, Niujorką. Žodžių gastrolinis žemėlapis yra milžiniškas. Marijos teatras per metus turi apie 750 pasirodymų.
Paprastai toks krūvis intensyvia darbotvarke aprūpina apie 10 teatrų. Patikėkite, nenoriu pasakyti, kad mes esame kaip didžiulė gamykla. Tikrai ne. Mūsų pagrindiniai uždaviniai – kūrybiniai ir švietėjiški. Rodome dešimtis, o gal net ir šimtus spektaklių, kurių pagrindiniai žiūrovai yra mokiniai, aukštųjų mokyklų studentai.
Pats daug bendrauju su studentais, stengiamės neaplenkti nei vienos Sankt Peterburgo mokyklos, kurių, kaip žinoma, yra labai daug – šimtai. Siekiame, kad visi mokiniai turėtų supratimą, kas yra „Spragtukas“, „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“, „Eugenijus Oneginas“, „Karas ir taika“.
– Papasakokite apie svarbesnius ateities planus.
– Turbūt girdėjote, kad Marijos teatrui statomos naujos koncertinės patalpos, kurios pradės veikti šiais arba kitais metais. Man labai greitai pavyko surinkti būtinus pinigus. Laimei, tai buvo daroma dar iki krizės – 2005 – 2006 metais.
Tuomet užteko tų 25 milijonų dolerių. Dabar tokia suma būtų per maža. Šiuo metu tie patys darbai, manau, kainuotų 40 – 50 milijonų dolerių. Salę, kurią pastatėme, pagal techninius parametrus, manau, neturi analogų visame pasaulyje. Tokią nuomonę jau išsakė ne vienas garsus muzikantas, dainininkas, kompozitorius.
Džiaugėsi ir A.Saboniu
– Kokius įspūdžius paliko naujoji Kauno „Žalgirio“ arena ir koncertas joje?
– Mane tiesiog pribloškė, kad Vladimiro Romanovo fondas sugebėjo taip sudominti Kauno ir, manau, ne tik Kauno, bet ir Lietuvos publiką. Susirinko tiek daug žmonių! Tai, suprantama, labai nudžiugino. Mes juk dėl gastrolių grafiko nuolat gyvename didžiausiuose pasaulio miestuose – Paryžiuje, Niujorke, Maskvoje, Tokijuje.
Esame įpratę prie tūkstantinės auditorijos, bet niekada negalėjau pagalvoti, kad dar daugiau žiūrovų gali susirinkti į klasikinės muzikos koncertą Kaune. Paaiškėjo, kad gali. Ir oras tuomet buvo labai blogas – plikledis. Tačiau žmonės po darbo sugebėjo rasti noro ir laiko. Džiaugiuosi, kad koncerte apsilankė legendinis Arvydas Sabonis, kurio žaidimu mes žavėdavomės dar prie 20 – 25 metus.
– Po koncerto žmonės aptarinėjo neįprastą dirigavimo manierą – atrodo, kad orkestrą valdote vos pastebimais pirštų judesiais ir akimis.
– Man gana sunku atsakyti į šį klausimą, nes savo elgsenos scenoje ypatumų nesu linkęs nagrinėti. Mačiau vakar arenos ekranuose kai kuriuos savo judesius, tačiau apie savo dirigavimo manierą nemąstau, negalvoju, kaip tai atrodo iš šalies. Galiu pasakyti, kad nuolat stengiuosi klausytis, kas vyksta (turiu galvoje garsus), ir su tuo yra susijęs mano elgesys scenoje. Klausausi, kas vyksta mano viduje, nes turiu individualų kiekvieno kūrinio supratimą ir girdėjimą.
Tai, ką aš girdžiu aplinkui, savo judesiais stengiuosi suderinti su tuo, kas skamba manyje. Tai darau ne tik judesiais, bet ir žvilgsniu. Kartais savo žvilgsnį į kurią nors orkestro dalį nukreipiu tik todėl, kad tuo metu manau, jog reikia išryškinti kažkokį garsą. Tai priklauso nuo daug ko, net ir nuo koncertų salės akustikos ypatumų.
Futbolas ir muzika
Kalbant su maestro, atrodė, kad ir viešbučio aplinką jis stebi tarsi savotišką orkestrą, neišleisdamas iš akių nei vieno „instrumento“ – žmonių, daiktų, garsų, judesių. Interviu metu jo akys nuolat trumpai, bet labai atidžiai nukrypdavo į televizoriaus ekraną, kur buvo rodomos futbolo rungtynės. Kartą, netikėtai nutraukęs pokalbį, jis sušuko, kreipdamasis į televizorių tuo metu žiūrėjusį jauną pianino virtuozą : Daniilą Trifonovą: Daniilai, ar matei, koks buvo įvartis!?
Šis netikėtas momentas priminė spaudoje skaitytą įdomų ir pačiam maestro gana reikšmingą gyvenimo epizodą vaikų muzikos mokykloje
Kai Valerijui sukako septyneri, mama jį nuvedė į muzikos mokyklą.
Berniukas nenustygo vietoje ir nuolat žvalgėsi pro langą: jis negalėjo atplėšti akių nuo kieme futbolą žaidžiančių savo draugų.
„Pradėsime? – pasiteiravo dėstytojas ir ant stalo pirštais pabarbeno melodiją. – Gali pakartoti?“
Berniukas akimirksniu pakartojo ritmą ir vėl įsistebeilijo į tai, kas vyksta už lango.
„Pabandyk dar“, – paprašė susimąstęs dėstytojas. Šįkart berniukas supainiojo ritmą, ir dėstytojas paprašė jo palaukti už durų. O pats ramino mamą: „Deja, jis neturi klausos. Jam artimesnis futbolas. Galbūt jis taps tokiu futbolininku kaip brazilas Pele?“
Tačiau mama neabejojo, kad mažasis Valera – genijus, ir pasiekė savo: sūnus pateko į muzikos mokyklą. Jau po mėnesio dėstytojas savo žodžių išsižadėjo.
Dabar V.Gergijevas ir jo orkestras yra laukiami svečiai pačiose garsiausiose pasaulio scenose.
Arūnas Dambrauskas
