Kaip iš gausybės rago liejasi įvairiausių apklausų ir tyrimų duomenys apie socialinę bei ekonominę padėtį, politikų reitingus, žmonių lūkesčius. Ar Vyriausybė bent kiek atsižvelgia į visuomenės nuomonę?
Štai visai neseniai Eurobarometras pateikė naujausius duomenis apie svarbiausius iššūkius europiečiams, tarp jų, žinoma, ir lietuviams. Didžiausiu iššūkiu piliečių saugumui mūsų tautiečiai laiko ekonominę ir finansinę krizę. Tai plati sąvoka, nes skirtingos socialinės grupės ekonominę krizę išgyvena skirtingai. Visgi 41 proc. lietuvių, atsakiusių, kad ne mažesnis galvos skausmas yra skurdas įrodo, jog tušti pilvai ir nuolatinė baimė dėl rytdienos yra esminis klausimas. Nepakanka Vyriausybės kalbų apie krizę ir jos suvokimą. Ne veltui sakoma, kad „norint suprasti vienam kitą, nepakanka vartoti tuos pačius žodžius, reikia turėti bendrą su kitais žmonėmis patirtį“. Tad valdantieji konservatoriai ir jų kolegos liberalai, jei jau negali rasti patirties sąlyčio taškų, tai privalo bent kiek įsijausti į eilinių Lietuvos žmonių padėtį ir priimti tokius sprendimus, kurie būsimus tyrimų rezultatus koreguotų į gerąją pusę.
Tuo tarpu Vyriausybė Lietuvoje šeimininkauja visiškai neatsižvelgdama į tautiečių lūkesčius. Minimalaus atlyginimo neketinama didinti iki 1000 litų, kaip to tikėjosi dirbantieji. Maisto produktų ir būtiniausių paslaugų kainos nuolat kyla. Padėtis darbo srityje nesikeičia. Neseniai paskelbti Estijos bendradarbiavimo asamblėjos tyrimo apie trijų Baltijos valstybių šalių vystymąsi duomenys byloja, jog absoliuti dauguma – net 85 proc. lietuvių nusivylę aukštu nedarbo lygiu, net 65 proc. socialine nelygybe. „Delfi“ užsakymu atliktas Spinter tyrimas parodė, kad dabartinės pajamos netenkina 87 proc. apklausos dalyvių. Na, o svarbiausias rodiklis, manau, tebėra masinė emigracija, kurią, pasak psichologų, skatina nereikalingumo jausmas. Kokių priemonių imasi Lietuvos Vyriausybė?
Pirmiausia, ji žada. Tuomet, kai imame laukti pažadų rezultatų, vykdomoji valdžia, liaudiškai tariant, tempia gumą. O kai iki svarbiausio metų dokumento – biudžeto projekto priėmimo lieka visai nedaug laiko, pareiškia – vėl bus padidinti mokesčiai. Kalbu apie pridėtinės vertės mokestį (PVM), kuris padidintas iki 23 proc. smogtų mažiausiais pajamas gaunantiems šalies gyventojams. Konservatoriai dar kartą apgavo visuomenę. Juk visai neseniai pateikusi biudžeto projektą, kuriame ekspertai įžvelgė perdėtą optimizmą, Vyriausybė tikino nedidinsianti mokesčių. Tad kaip pavadinti šį netikėtą posūkį? Sukėlusi paniką visuomenėje vykdomoji valdžia persigalvojo – PVM nelies, tačiau dėl to kentės pensininkai –kitąmet jiems grąžins tik pusę numatytos sumos. Kiek dar Vyriausybė apgaudinės žmones?
Ar nepasikartos 2008-ųjų metų gruodžio istorija, kai per kelias naktis „buldozeriu“ buvo priimta mokesčių reforma? Tąkart naktinis kalėdinis konservatorių stebuklas privertė nebeišgyvenančius savo šalyje sprukti į užsienį. Tik noriu priminti, kad net ir per šiuos 2011 metus emigracijos banga nenuslūgo. Prognozuojama, jog pasibaigus metams, savo išvykimą iš tėvynės bus deklaravę per pusę šimto tūkstančių tautiečių, o tai tolygu beveik dviejų Lietuvos rajonų išvykimui.
Tačiau ponas A.Kubilius drąsus drąsios šalies premjeras. Ir ko jam bijoti, jei visas apklausas traktuoja savaip. Tame pačiame Eurobarometro tyrime 42 proc. Lietuvos gyventojų kaip vieną svarbiausių iššūkių paminėjo korupciją. „Transparency International“ paskelbtas korupcijos suvokimo indeksas taip pat nedžiugina. Tačiau Ministrui Pirmininkui net ir keli skirtingi tyrimai nė motais – „.. mes visada save vertiname neigiamiau, pesimistiškiau, negu yra iš tikrųjų“. Gal premjeras A.Kubilius mano, kad mūsų žmonės prisifantazuoja?
Grįžtant prie realybės, norisi paraginti Vyriausybę, kad baigiantis metams ji pabandytų pažvelgti, kas slypi už biudžeto projekto skaičių, tai – mūsų žmonių gyvenimai. Visiems aišku – aukščiau kaktos ausys neauga, pinigų trūksta ir trūks, tačiau būtina ieškoti kito varianto, iš kur paimti, kad galėtume pridėti. Nesinori pirštu badyti į kai kurias ministerijas, kurių išlaidos komandiruotėms, reprezentacijai auga, kaip auga mūsų šalies gyventojų skolos už komunalines paslaugas. Reikia atsakingiau įsiklausyti ir į ekspertų siūlymus. Kam laukti, kol profsąjungos išeis į gatves? Juk ir be mitingo galima su žmonėmis ieškoti kompromiso.
