Jautri poetinė uoslė
Naują savo knygą G.Bleizgys pristatė gegužės viduryje, kai liepos Vilniuje dar nė nesapnavo sprogti, ką jau ten kalbėti apie pražydimą. Tačiau autorius tikino užuodžiantis jų žiedų medų ir netgi klausė susirinkusiųjų, ar mums nekvepia. Tuomet pamanau – maivosi, provokuoja! Tačiau dabar galiu prisiekti, kad skaitoma G.Bleizgio knyga man kvepėjo šviežiausiu liepų medumi, gyvybės dūksmu, lakštingalų trankymusi po alyvas. O liepos Vilniuje, beje, pražydo, gerokai anksčiau laiko, kaip ir buvo per gero mėnesio atstumą užuosta poeto. G.Bleizgys iš tolo užuodžia ir mirtį. Jis atvirai prisipažino, kad ši atgrasi ponia jam smirdi. Jo knygos pavadinimas, beje, turėjo būti „Išsikvėpink, mirtie, kai sėlinsi manęs" , tačiau jos redaktorius Valentinas Sventickas pasielgė padoriai ir apdairiai: įkalbėjo autorių užmesti ant juodų ponios akiduobių vualį.
Uoslė, poetui, matyt, ne mažiau svarbi nei medžiokliniam šuniui. Ir pats G.Bleizgys to nesigina. „Uodžiu kvepiančias liepas tarsi koks gyvulys, tarsi bitė, mėgindamas panirti į prisiminimus, į gamtą, kurios man nepakanka, pro kurią noriu matyti giliau – pro debesis ir žoles, užstojančias erdvę, į kurią noriu išeiti, išeisiu, pro savo akis, pro mąstymo sienas ir dėsnius, kurie nieko negali man pasakyti apie tai, kas negenda – nebarška, yra nesutraiškoma, nepraeina, ne laikina – žodžiai tokie silpni, į kuriuos mėginu įsikibti, praplėsti nuojautų erdvę, žodžiai, kurių – net jų nepasiimsiu, neatsiremsiu nė į vieną – žodžio šiaudą, “ – rašo jis viename esė. G.Bleizgio esė ne mažiau paveikios nei jo eilės.
Pro žodžių šiaudus
Tačiau tie „silpni“, „šiaudiniai “ G.Bleizgio žodžiai, sulipę į eiles ir atsidūrę plonoje nekaltai baltoje knygelėje, verčia iš koto, traukia tave mintimis suktis apie tas eiles taip. Autorius įtraukia skaitytoją į tokį stiprų gravitacijos lauką, kad imi baimintis, kad tai ne šiaip poezija. Ir prof. Viktorija Daujotytė, matyt, jautėsi panašiai, nes štai ką pastebėjo apie buvusio savo mylimo studento kūryboje besiskleidžiančią, jso žodžiais, poezijos dvasią: „Sunkios nekantros yra tame skleidimesi. Nuojautos, kad poezijoje ir turi įvykti tai, kas gali su žmogumi atsitikti.“
G.Bleizgio poezija berods yra jau ne visai poezija: tai aiškiaregystė. Nepasiruošusiam skaitytojui tokia atvertis gali nurauti stogą, bet ir drąsesniam smarkiai neramu, kad beskaitant su juo, kaip ir su autoriumi, gali atsitikti kažkas tikra, svarbu, neliteratūriška: tarkim, imsi ir įtikėsi Dievą. Arba pravirksi graudžiom ašarom, kad negali to padaryti, o štai G.Bleizgiui kažkodėl tai duota...
Ar tikt ne tikėjimas teikia jam drąsos kalbėti apie tai, ko paprastai gėdijamasi, slepiama net nuo paties savęs apie savo silpnumą, abejones dėl psichinės sveikatos, mirtinų ligų baimę?
Bet apie tikėjimą nieko nenutuokiu, tad čia pagarbiai ir pavydžiai patylėsiu. Pats autorius puikiai suvokia, kaip rizikuoja viešindamas savo tikėjimo reikalus. „Ateistinėje visuomenėje kalbėti apie Dievą irgi yra šioks toks pamišimas“, – pastebėjo jis.
Šokiruoja ir pamišėliškas jo poezijos tikrumas, dokumentalumas, atvirumas – bet šokiruoja iki supranti, kad šiam vyrui gyventi, kautis, kurti eiles, verstis,ir tikėti Dievą yra viena ir tas pat. Galbūt todėl jo eilėse veikia realūs žmonės su tikrais vardais ir pavardėmis, nenuslėptais giminystės ryšiais. I visi įvykiai, nutikimai neišlupti iš lubų rašant, o patirti ar susapnuoti , net jų datos surašytos. Štai G.Bleizgys pro savo namo kambario langą girdi lakštingalas alyvose, mato trisdešimt penkerių kaimynę, pasirišusią galvą skarele po chemoterapijos – ir rašo žinantis, kaip jai yra baisu – aplink taip siautulingai kvepiant vasarai, trankantis alyvose lakštingaloms. Žino – nes kartu su mylima, dar jauna mama iki galo išvėrė tą baisumą, tą mirties sėlinimą.
Tačiau net su ta sėlinančios mirties smarve G.Bleizgio poezija mane įkvepia, ramina ir drąsina. Nes net žinodamas tai, ko geriau nežinoti, ištvėręs tai ko geriau nepatirti, jis, dekuidie, palieka palyginti normaliu, simpatišku žmogumi. Myli žmoną ir dukrą, vedžioja šunį, groja klasikine itara, turi gražų namą bei padorų darbą. Manau, jis net pakonsultuotų jus pinigų, jei tokių turėtumėt , investavimo reikalu – blaiviai ir dalykiškai.
Be priešybių kovos
Autorius niekaip neišvengia atsargaus klausimo, kaip gi jame sugyvena poetas ir verslininkas – tarsi tokia kombinacija turėtų žmogų anksčiau ar vėliau išvaryti iš proto. Tarsi poetas G.Bleizgys ir Struktūrinių investicijų konsultavimo centro (SIKSC) plėtros direktorius (tokios yra sėkmingo verslininko V.Bleizgio pareigos) turėtų suktis vienas priešais kitą su peiliais dantyse linkėdami vienas kitam mirties.
G.Bleizgys atsako į šį klausimą su jam būdinga seno išminčiaus šypsenėle: „Nėra jokios prieštaros, priešybių kovos . Pirmenybę teikiu jėgai, kuri veda pirmyn, drąsai, kuri neleidžia sustoti ištikus nesėkmėms. To vienodai reikia ir kūryboje, ir versle. Laimi tik pasiutę“.
To pasiutimo. užsispyrimo jam – per akis. dar labai jaunas, nors sakė buvęs ligotas ir čiuplus, iškovojo tamsų (tiksliai nepasakyčiau kokios spalvos) dziudo diržą, po lietuvių kalbos ir literatūros magistrantūros studijų Vilniaus universitete pabaigė ir verslo vadybos magistantūrą, nes [puikai suprato kas iš poetinės kūrybos šeimos nepramaitins. Ir dabar G.Bleizgys dirba kaip pasiutęs, vaikosi verslininko pelno, tačiau poeto šlovė jo nekabina. Į premijas jis žvelgia be blizgesio akyse ir pripažįsta, kad šios užganėdina jo tuščiagarbiškumą, tačiau rašyti daugiau ir geriau tikrai neskatina. „Sudėtingiausia yra pelnyti pripažinimą tų, su kuriais kartu mokeisi ar šiandien dirbi, – pastebėjo poetas. – Ten buvo ir galbūt yra ambicijų, pavydo – įvardiju tai be jokių skrupulų. Gautos premijos tuos šlykščius reikalus šiek tiek nuramina“.
Turėjo nuraminti, mat kasmet po knygą išleidžiančiam G.Bleizgiui per metus atitenka bent viena premija. Tiesa, jo knyga „Sodas“ pernai buvo tikru galvos skausmu literatūros arbitrams, kurie Jotvingio premiją mielai būtų padalinę perpus – G.Bleizgiui ir Rimvydui Stankevičiui. Šio poeto knyga „Ryšys su vadaviete“ per plauką laimėjo prieš G.Bleizgio „Sodą“ , tačiau vyrai buvo ir liko draugais. Tarsi ginklo broliai (dvynais jų niekaip nepavadinsi) kartu jie ir interviu duoda, ir po Lietuvą važinėja savo eiles skaitydami gyvai. G.Bleizgys tvirtina, kad pasiklausyti poezijos susirenkančių paprastų žmonių dėmesys jam yra kur kas svarbesnis ir vertingesnis nei ekspertų skirta premija.
Svarbūs projektai
Apskritai šis žmogus skiria svarbius dalykus nuo visų kitų ir būtent apie svarbius rašo, turbūt jais ir gyvena. Svarbūs jam liko gimtieji Veisiejai, nuolat iškylantys jo eilėse. Poetas neslėpė esąs laimingas, kad vis turi ten ir verslo reikalų. „Beveik kiekvieną savaitę vykstu į savo gimtąjį rajoną. Kartu su partneriais mano įmonė rengė Lazdijų r. savivaldybės 2011–2020 m. strateginį plėtros planą. Konsultavome rengiant bei įgyvendinant čia daugybę projektų : Visuomenės sveikatos biuro paslaugų infrastruktūros Lazdijuose plėtros projektą, Turizmo informacijos centro pastato prie pasienio su Lenkija statybą, investuotojo į Mockavos terminalo įkūrimą bei infrastruktūros plėtrą pritraukimą, Kultūros centrui priklausančių pastatų remontą, Lazdijų socialinių paslaugų centro plėtrą, Metelių Kristaus atsimainymo parapijos namų, Krikštonių Kristaus karaliaus parapijos bažnyčios sutvarkymus bei kitus. Dirbau ir su vietos mokyklų renovacijų projektais – Šeštokų, Krosnos, Seirijų, Šventežerio, Kapčiamiesčio , gimtąja Veisiejų“, – vardijo SIKSC plėtros direktorius, ir sakė besidžiaugiąs progomis pabendrauti su mokyklų vadovais ir mokytojais, kurie pažinojo jo mamą, dirbusia lazdijų rajone vokiečių kalbos mokytoja.
Verslo projetai turbūt nesutrukdys G.Bleizgiui šią žiemą pristatyti dar vieną naują knygą. Negana to, jis pažadėjo per jos pristatymą pagaliau viešai pagroti klasikine gitara, nors tai jam bus tikras išbandymas. Panašu, kad G.Bleizgys mėgsta bandyti save tokius dalykus, panašu, kad būtent išbandymai jį įkvepia. „ Paskutinieji 10 metų man buvo vienas didelis įkvėpimas. Buvau ir tebesu labai laimingas nepaisant visko, kas buvo, net ir labai skaudaus, per juos nutikę,“ – sakė G.Bleizgys. Prisipažino ir puikiai suvokiantis, kad negailestingai degina savo jėgas ir kad jų gali pritrūkti. Jotvingiškas šėlas, bet ką čia padarysi: iš jotvingių krašto Bleizgys ir kilęs. Raminuosi, kad „gyvybė visa iškenčia išsilaiko / prisitaiko /gyvybė visada laimi ir štai / tokia mano ateitis.“,kaip rašo pats poetas. Ir kad Ponia su vualiu turės verstis per galvą maskuodama savo dvoką ir labai ilgai kamuotis, kad pagaliau pajėgtų prisėlinti prie šio žmogaus.
