Vakarų spaudos apžvalgininkai šiandien (08.07) rašo apie Europos Sąjungos viršūnėse bręstantį skandalą, Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui Toniui Bleirui kylančias problemas bei kitomis opiomis temomis. Užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Prieš ketverius metus skandalas nuvertė Europos Komisiją, ir gali būti, kad istorija pasikartos, - dienraštyje “International Herald Tribune” rašo Džailsas Meritas. Ir jeigu taip atsitiktų, tai būtų pačios Komisijos kaltė. Tačiau kaltinti reiktų ne Komisijos nesugebėjimą tvarkyti šimtą milijardų eurų siekiantį biudžetą, o silpnadvasiškumą, neleidžiantį susidoroti su naujausiomis problemomis.
Tikrintojai teigia, kad Europos Sąjungos lėšos grobstomos. Išsamiau apie šiuos kaltinimus kol kas nekalbama, tačiau Europos Komisijos sąskaityba kelia rimtų abejonių. Europos Komisijos pirmininkas Romanas Prodis nusprendė iš pareigų atleisti tris Eurostato - statistikos tarnybos - vadovus. Tačiau besitęsiantis triukšmas gali paskatinti ir paties Prodžio bei visų Komisijos įgaliotinių atsistatydinimą.
O Europos Komisijos ateitis ir taip gana miglota, - rašo “International Herald Tribune” apžvalgininkas. Kitais metais Sąjungos narių skaičiui padidėjus nuo penkiolikos iki dvidešimt penkių, ketinama iš esmės keisti Komisijos įgaliojimus. Taigi dabar pats netinkamiausias laikas naujiems skandalams Europos Komisijoje. Labai negerai, kai suabejojama šios institucijos sąžiningumu ir kompetencija kaip tik tuo metu, kai svarstomi Europos Komisijos įgaliojimai.
Britų verslo dienraštyje “Financial Times” Džulija Anė Demel aptaria Europos Konstitucijos kūrimą. Pati savaime konstitucija negali būti demokratijos ir teisingumo garantas. 1791 metais Lenkija pirmoji Europoje paskelbė savo konstituciją, tačiau tai neišgelbėjo šalies nuo padalijimo. Kitas konstitucijos neveiksmingumo pavyzdys galėtų būti 1791 metų Prancūzijos Konstitucija, kuri nesustabdė didžiojo teroro. Tad kam Europai reikia konstitucijos? – klausia apžvalgininkė ir čia pat primena, kokį svarbų vaidmenį konstitucijos suvaidino Vidurio ir Rytų Europos bei Balkanų šalių demokratėjime, kuriant tautines valstybes.
Tačiau šiandien Europai kyla ne tautinės valstybės kūrimo problema, tačiau daugiatautės, dvidešimt penkias valstybes jungiančios sąjungos kūrimo klausimas. Ir tai labai sudėtinga, nes tenka atsižvelgti į dvidešimt penkis skirtingus požiūrius. Ir čia konstitucija yra būtina, - tikina “Finacial Times” apžvalgininkė. Vadovavimą dvidešimt penkių valstybių Europos Sąjungai be konstitucijos ji lygina su orkestru be dirigento.
Jau seniai Didžioji Britanija yra artimiausia Jungtinių Amerikos Valstijų sąjungininkė, - rašoma dienraščio “New York Times” redakciniame straipsnyje. O Britanijos ministras pirmininkas Tonis Bleiras Vašingtono užsienio politikos ginčuose vaidina svarbesnį vaidmenį, negu bet kuris kitas ankstesnis Britanijos vyriausybės vadovas. Amerikiečiams, kurie nebuvo linkę pripažinti Baltųjų rūmų skelbiamos Irako grėsmės, Bleiras pasiūlė nepriklausomą žvalgybos pranešimą. Kai Vašingtonas buvo kaltinamas vienašališkumu Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Taryboje, Bleiras stengėsi rodyti, kaip britai remia Ameriką. Visuomenės apklausos rodo, kad iš visų užsienio šalių vadovų amerikiečiai labiausiai vertina Bleirą, Britanijos ministras pirmininkas populiarumu Amerikoje kartais lenkia ir prezidentą Bušą.
Būtent todėl Baltiesiems rūmams turėtų kelti nerimą Britanijos ministrui pirmininkui namie kylančios patikimumo problemos. Bleiro buvimui valdžioje grėsmė, regis, nekyla, - rašoma “New York Times” redakciniame straipsnyje. Tačiau labai susvyravo legendinis ministro pirmininko sugebėjimas daryti įtaką visuomenės nuomonei. Mes gerbiame Bleiro įsitikinimus, tačiau reikia abejoti neproduktyviais būdais, kuriais jis tuos įsitikinimus bandė piršti.
Dienraštis “Washington Post” skelbia Amerikos prezidento patarėjos valstybės saugumo klausimais Kondolyzos Rais straipsnį. Pareigūnė rašo apie Artimųjų Rytų problemas. Šiandien Amerika bei mūsų draugai ir sąjungininkai turi susitelkti Artimųjų Rytų pertvarkai. Šiame regione yra dvidešimt dvi valstybės su trim šimtais milijonų gyventojų. O bendrasis regiono vidaus produktas yra mažesnis negu Ispanijos, kur gyvena keturiasdešimt milijonų žmonių. Priminusi regionui opų vadinamąjį laisvės stygiaus klausimą, Rais teigia, jog Artimuosiuose Rytuose tvyranti neviltis tampa palankia dirva ideologijoms, kurios remiasi smurtu. Regiono nepastovumas kelia pavojų Amerikos saugumui.
Išlaisvinus Iraką, atsiranda puiki proga Artimųjų Rytų pertvarkai, kas padėtų pamatą viso regiono saugumui, padidintų viso pasaulio pastovumą. Jau matome ir pirmuosius žingsnius teigiama kryptimi - didėja Izraelio ir palestiniečių taikos viltys.
Artimųjų Rytų pertvarka nebus lengva, ji užtruks, - rašo Amerikos prezidento patarėja. Prie šios pertvarkos turės prisidėti Amerika, Europa, visos laisvę mylinčios šalys. Ir tai nebus vien karinis vajus, bet ir diplomatinė, ūkio ir kultūros kova. Nepaisant visų sunkumų, Artimieji Rytai yra didžiulio potencialo regionas. Tai trijų didžiųjų religijų lopšys, senasis mokslo, pažangos ir pakantos centras. Čia gyvena talentingi ir išmintingi žmonės, įgiję laisvę ir išsilavinimą jie gali įsitraukti į šiuolaikinio pasaulio kūrimą.
Savaitgalį Vokietijos gynybos ministras Pėteris Štrukas lankysis Kabule, Vokietija ir Olandija Afganistane esančių tarptautinių taikos dalinių vadovavimą perduos NATO. Ta proga Vokietijos dienraštyje “Frankfurter Algemaine” paskelbtame komentare rašoma: šiandien Afganistanas iš esmės sutapatinamas su Kabulu. Laikinojo prezidento Hamido Karzajaus įtaka nesiekia toliau sostinės, kur tvarką palaiko tarptautinės bendruomenės atsiųsti kariai. Susidūrę su persitvarkiusiais Talibano daliniais, “Al Qaeda” teroristų likučiais ir tarpusavyje kovojančiomis afganų grupuotėmis tarptautiniai taikos daliniai vos išgali apginti Kabulą. O laikas bėga, nepraeis nė metai, ir visame Afganistane teks rengti rinkimus. Kaip rašoma Vokietijos laikraštyje, esama sumanymų sudaryti vadinamąsias regionų grupes, kurios visų pirma užsiimtų kai kurių sričių atkūrimu. Tačiau ir tokio, regis, paprasto sumanymo nesiseka įgyvendinti - pasiuntus kelis statybos batalionus ir pastačius tiltus teroristų ir vietos diktatorių valdžios nepažabosi. Susidaro įspūdis, kad Vakarai nėra pasirengę nei iš esmės padėti Afganistanui, nei pasitraukti iš šios šalies. Vadinamosios vidurio linijos ieškojimas gali būti ilgiausias ir skausmingiausias kelias, - perspėja “Frankfurter Algemaine”.
Miuncheno dienraščio “Suddeutsche” apžvalgininkas Pėteris Miunkas rašo, kad gaudama menką tarptautinės bendruomenės karinę paramą Afganistano vyriausybė nesugeba laiduoti šalies saugumo ir pastovumo. Iki šiol Vakaruose tik kalbama apie tikrą paramą Afganistanui, tačiau niekas nesiryžta į šią šalį siųsti tūkstančių karių, kaip kad į Bosniją ar Kosovą. Primindamas tą atsakomybę, kurią Vakarai prisiėmė Afganistane, vokiečių apžvalgininkas teigia, kad iš esmės kokių pokyčių Afganistane galima tikėtis tik tuomet, kai į šią šalį bus pasiųsta bent dešimt tūkstančių karių, kuriems bus suteikti įgaliojimai nuginkluoti maištautojus. Tik tuomet bus galima laiduoti, kad Afganistano vyriausybė pati valdys šalį.
