Trečiadienį (08.06) Vakarų spaudoje tarp daugelio temų vėl svarbiausia tapo terorizmo tema. Užsienio laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Mykolas Drunga.
Indonezija vakar sulaukė antro ryškaus teroristinio antpuolio per mažiau nei metus, rašo “New York Times” redaktoriai ir tęsia: šalies naftos ištekliai, didelis musulmonų gyventojų skaičius - didesnis nei bet kurioje kitoje pasaulio valstybėje - ir jos strateginė pozicija prisideda prie to, kad ji tampa tarptautinių teroristų taikiniu bei prieglauda. Tačiau Indonezijai būdingos islamo formos yra nuosaikios ir tolerantiškos. Pagrindinis nestabilumo variklis ten yra ne religija, bet priespauda. Prezidentė Megavati Sukarnoputri turi daug daugiau demokratinio teisėtumo nei jos pirmtakai, tačiau, deja, ji savo autoriteto nepanaudojo reikiamoms reformoms prastumti. Ji toli gražu nepakankamai stengiasi grubiais metodais dirbančią, korumpuotą kariuomenę pajungti pilietinei kontrolei ir skatinti įstatymų valdžią. O be šių dalykų terorizmą įveikti bus sunku. Bušo vyriausybė teisingai daro, siūlydama Džakartai pagalbą bendroje kovoje su terorizmu. Tačiau ji turi reikalauti, kad pilietinės laisvės ir demokratinis atskaitingumas netaptų pirmosiomis ponios Megavati vyriausybės antiteroristinių pastangų aukomis.
Viešbučio Džakartoje sprogdinimą aptaria ir kitas Amerikos dienraštis “Wall Street Journal”, tik iš to daro ne vien Indoneziją liečiančią išvadą. Straipsnio autorius vadybininkas Bidžanas Chezris rašo, kad šis baisus įvykis vėl parodys bendrovėms, kaip nesaugu darbuotis užjūriuose, ypač musulmoniškose valstybėse. Bet nors tai ir atrodytų paradoksalu, šis pasipiktinimą keliantis sprogdinimas turėtų dar labiau įtikinti privatųjį verslo sektorių, kad jis turi padidinti savo dalyvavimą islamo pasaulyje, ypač Artimuosiuose Rytuose. Šio regiono ilgalaikiam stabilumui gresia dvi blogybės. Viena - tai išsikerojęs nedarbas, antra - nebuvimas galimybių arabų jaunuoliams žinias ir sugebėjimus paversti produktyvia veikla. Be ateities perspektyvų jauni arabai lieka įklimpę neviltyje. Gera žinia ta, kad arabų jaunimas nori kaitos. Bloga ta, kad Vakarai kol kas to neskatina. Čia gali padėti privatusis sektorius. Bendrovių iniciatyvos, nukreiptos į arabų jaunimo apmokymą ir įdarbinimą, turi vaidinti daug didesnį vaidmenį Jungtinių Valstijų pastangose atkurti Artimuosius Rytus. Jei to nebus, valdžių pakeitimas bandant įdiegti demokratiją, ko gero, ves ne kur kitur, o į chaosą.
Prie konkrečiai Indonezijos atvejo vėl grįžta britų dienraščio “Financial Times” redaktoriai. Jie rašo: prieš porą metų buvo manoma, kad pietryčių Azijos islamas buvo švelnesnis ir mažiau pavojingas negu bekompromisiai šio tikėjimo variantai Artimuosiuose Rytuose. Tai ypač galiojo Indonezijos salai Džavai, kur importuotos islamo praktikos buvo ilgai atmiežiamos induizmu, budizmu bei tradicinio misticizmu. Dabar šie požiūriai pasirodo buvę pavojingai naivūs. Patys azijiečiai dalyvavo 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuoliuose, po metų islamo ekstremistai nužudė du šimtus du žmones Balyje, vakar atėjo eilė Džakartai. Indonezijos gynėjai argumentuoja, kad jų šalis yra auka fanatiškų idėjų, importuotų iš arabų pasaulio ir dažnai skleidžiamų arabiškos kilmės vietinių. Vis dėlto dabar pats laikas indoneziečiams prisiimti atsakomybę už tai, kas dedasi jų šalyje, turinčioje didžiausią musulmonų skaičių pasaulyje. Atėjo eilė visiems Indonezijos islamo vadovams viešai išreikšti tą pasipiktinimą, kurį daugelis jų bendraminčių jaučia privačiai. Nėra prasmės skųstis, kad islamas Vakaruose nepagrįstai vaizduojamas kaip smurto religija, jeigu jie patys to smurto nepasmerkia, rašo “Financial Times” redaktoriai.
Į arabų vadovų nuostatas dėl terorizmo ir demokratijos kritikos strėlę taiko “New York Times” bendradarbis Tomas Frydmanas. Jis rašo, kad amerikiečiams paskyrus Irako valdančiąją tarybą, Arabų lygai vadovaujantis Amras Musa, abejodamas jos teisėtumu, sakė: “jeigu ši taryba būtų buvus išrinkta, ji turėtų daug galios ir patikimumo”. Frydmano nuomone, citata liudija tiesiog akiplėšišką, pasaulinės klasės veidmainiškumą. Ponas Musa vadovauja lygai, kurios nė viena šalis narė neturi laisvai, nešališkai išrinkto vadovo. Be to, prieš karą Musa kaip įmanydamas gynė Sadamą Huseiną nuo antpuolio, nors šis gyvenime irgi niekada nebuvo niekam išrinktas. Ir štai dabar Musa reiškia abejonių dėl Irako valdančiosios tarybos, kuri net ir tebebūdama vystykluose jau yra margiausiems sluoksniams atstovaujanti vyriausybė, kokią Irakas bet kada turėjo. Kita vertus, reikia pagirti poną Musą ir dėl jo žodžių nesąmoningai išreikštos revoliucinės minties - “galia ir patikimumas” ateina iš vyriausybių, kurios laisvai “išrinktos”. Kad toks būtų Arabų lygos šūkis! Deja, toks jis dar nėra, tačiau vieną dieną gal ir bus, - viliasi Frydmanas, kartu apgailestaudamas, kad kol kas arabų reakcija į Irako įvykius, jo nuomone, visiškai neadekvati. Tarp arabų elito nėra visiškai jokių viešų diskusijų apie tai, kodėl Bagdadas taip greitai griuvo, kodėl toks baisus režimas buvo taip ilgai pakenčiamas, nėra jokių diskusijų apie masinio naikinimo ginklus, apie žiaurumus ir masinius kapus.
Bent vienas svarbus laikraštis nepamiršta ir Afganistano. Pietų Vokietijos dienraštis “Sueddeutsche” rašo: jei dabar Berlyne ginčijamasi, ar ir kokia apimti Bundesvėras turėtų kurti saugumą anapus Kabulo, tai reiškia visų pirma viena: ligšiolinė samprata dėl Afganistano yra žlugusi. Pagrindinė taikdarių misijos idėja buvo sostinę taip įtikinamai stabilizuoti, kad ši sėkmė laipsniškai išsispinduliuotų ir į kitus šio nesvetingo krašto regionus. O įvyko kaip tik priešingai. Kabulo oazė vis dažniau sudrumsčiama iš išorės. Ne Kabulas yra provincijai švytintis pavyzdys, o santykiai provincijoje spinduliuoja į patį Kabulą ir jame atsispindi. Taip tarptautinis taikdarių įsikišimas, kuriame Vokietijos pajėgos dalyvauja, priėjo lemiamą tašką: arba reikia pripažinti taikdarių idėjos žlugimą ir visiškai pasitraukti, arba reikia taikdarių misiją išplėsti - ir būtent į tuos regionus, iš kurių nuolatos kyla užpuolimai. Tarp šių kraštutinių alternatyvų jokio vidurio kelio nėra.
Kito Vokietijos dienraščio “Frankfurter Allgemeine” apžvalgininkas Raineris Hermannas rašo, kad tyliai ir be sąmyšio Turkija tiesiog įvykdė revoliuciją. Per paskutinius dvylika mėnesių jos parlamentas priėmė per šimtą pertvarkos įstatymų, kuriais buvo sulaužytas ne vienas tabu. Net prieš Ečevito režimo žlugimą senojo parlamento deputatai panaikino mirties bausmę ir leido vartoti kurdų kalbą elektroninėje žiniasklaidoje. Tada rinkimus laimėjusi konservatyvi partija su islamistine praeitimi tempą pagreitino: išplėtė žodžio laisvę, suteikė kurdams kultūrinių teisių ir galop sumažino kariškių įtaką. Ir visa tai dėl tikslo stoti į Europą, kurį turkai labai palaiko.
