Vakarų dienraščiai šiandien komentuoja įvairias temas, pradedant vokiečių karių dislokavimu už Kabulo ribų ir padėtimi Irake, baigiant prekybos liberalizavimu. Penktadienio (08.29) dienraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” žurnalistas Darius Udrys.
Dienraščio “Frankfurter Allgemeine” apžvalgininkas Karlas Feldmeyeris gvildena, kodėl Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis nusprendė pasiųsti vokiečius karius už Kabulo ribų be Jungtinių Tautų mandato. Pasak Feldmeyerio, kancleris nori taisyti santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Tuo pačiu metu, išplėsdamas vokiečių misiją Irake, kancleris mėgina išvengti didesnio blogio - įsipareigojimų padėti Irake. Feldmeyeris mano, kad tos pastangos - bergždžios. Kaip misija Makedonijoje, taip ir ši naujoji misija neapsaugos nuo įsipareigojimų, kuriuos Vokietijai mėgina primesti Vašingtonas. Vokietijos vyriausybei tai bus karti piliulė - teks paklusti svetimos šalies valiai. O amerikiečiai jau neoficialiai Vokietiją spaudžia prisijungti prie misijos Irake. Vokietijos vyriausybė turėtų pasinaudoti proga išreikalauti didesnio NATO ir Jungtinių Tautų vaidmens bei greitesnio valdžios perdavimo irakiečiams, mano Feldmeyeris.
Dienraščio “Wall Street Journal” puslapiuose Prinstono universiteto Artimųjų Rytų mokslininkas Bernardas Lewisas pažymi, kad nors tikėtasi kaip tik priešingai, atrodo, jog Iraką daug sunkiau valdyti negu Afganistaną. Kodėl? Priešingai Afganistanui, Iraką valdo amerikiečiai, kurie kasdien kaltinami imperializmu. Amerikiečiai nenori Irako valdyti imperiškai, tačiau kaltinimai naudingi jų priešams. “Al Qaeda” ir kitiems džihadistams Amerika visų pirma simbolizuoja krikščionybę - mirtiną priešą, su kuriuo kovojama tūkstantmečius. Be to, bin Ladenas vis pabrėžia, kad Amerika - “popierinis tigras.” Amerikiečiai, girdi, išlepę ir suminkštėję. Jie neatsparūs nė mažiausiam išpuoliui. Ryžtinga Amerikos reakcija į rugsėjo išpuolius - operacijos Afganistane ir Irake - džihadistus labai nustebino ir dėl to nebebuvo išpuolių Amerikoje. Tačiau amerikiečių nenoras žudyti ir būti žudomiems džihadistams atrodo kaip silpnybė, o tai juos vėl paskatino. Kitas pagrindas priešintis amerikiečių valdžiai Irake - kad šalies demokratizavimas užkrės aplinkinių šalių piliečius ir jie ims priešintis savo autokratiškiems valdovams. Sukurti demokratiją Irake truks metų metus ir nereikia skubėti su rinkimais, bet kuo daugiau duosime autoriteto irakiečiams, pavyzdžiui, Ahmedo Chalabio Irakiečių tautos kongresui - rimčiausiai irakiečių organizacijai - tuo geriau, mano Lewisas.
Savaitraščio “Economist” apžvalgininko Murdo Macleodo teigimu, Britanijos premjero Tony Blairo teisinė apklausa padarys didžiulę žalą jo reputacijai. Kita vertus, reikia sveikinti premjero atvirumą, kuris leidžia manyti, kad vyriausybė nieko neslepia. Macleodo nuomone, apklausa parodė, kad vyriausybė savo argumentus formulavo atsargiai. Tvirtinimai, kad grėsmė buvo perdedama - neteisingi. Jeigu Husseinas ir nebuvo pajėgus panaudoti masinio naikinimo ginklą “per 45 minutes”, vyriausybė, remdamasi irakiečių šaltiniais, tikrai taip manė ir tam žvalgai neprieštaravo, kaip nusižudęs mokslininkas Davidas Kelly neva teigė, o pritarė. Apklausa taip pat parodė, kad Blairas labai jaudinasi dėl savo įvaizdžio, kurį pagadino žiniasklaidos pranešimai, esą vyriausybė “sutirštino” duomenis apie Iraką. Blairas rizikavo savo karjera remdamas karą Irake. Tai jis darė tvirtai tikėdamas jo reikalingumu. Dauguma britų su juo nesutinka. Blairas turi jiems įrodyti, kad jis buvo teisus. Būtų naudinga, jeigu Busho vyriausybės ginklų inspektorius Davidas Kay savo ataskaitoje įrodytų, kad Husseinas tikrai turėjo masinio naikinimo ginklus. Blairas turi mažiau nuogąstauti dėl savo įvaizdžio - tai tik didina rinkėjų įtarumą - ir imti jautį už ragų - paspartinti Irako atkūrimą ir išgelbėti Izraelio ir palestiniečių taikos gairių planą, rašo Macleodas.
Dienraštis “Financial Times” spausdina Londono ekonomikos mokyklos dėstytojo Roberto Wade’o straipsnį apie ruošimąsi kitą mėnesį Meksikoje vyksiančioms pasaulinėms prekybos deryboms. Mažiau išsivysčiusios šalys nepatenkintos pasiturinčių šalių žemės ūkio politika. Muitai ir dotacijos žemdirbiams trukdo mažiau pasiturinčių šalių žemdirbiams konkuruoti. Žinoma, pastariesiems būtų naudingas žemės ūkio prekybos liberalizavimas. Tačiau joms gresia spąstai: jeigu joms pavyks išsikovoti tik liberalesnes žemės ūkio prekybos taisykles, jos gali likti vien žemės ūkio šalimis, kurių ekonomika taps visiškai priklausoma nuo eksportavimo žemės ūkio gaminių, kurių kaina santykinai nuolat mažės. Joms reikia taip pat išsikovoti daugiau laisvės savos pramonės vystymui. Tam, pavyzdžiui, trukdo nauji griežti tarptautiniai susitarimai dėl patentų apsaugos. Šie susitarimai rodo, kaip dėl liberalizavimo pritariama taisyklėms, kurios labiau naudingos pažangiausioms šalims, pažymi Wade’as. Patentų taisyklės, pavyzdžiui, reikalauja, kad mažiau išsivysčiusios šalys saugotų patentus mažiausiai 20 metų, antraip gresia baudos. Taisyklėse taip pat labai plačiai apibrėžiama patentuotinos technologijos definicija. Pažangiausios šalys savo ruožtu įsipareigoja perduoti mažiau išsivysčiusioms šalims patentų saugomą technologiją, tačiau jeigu to nepadarys, joms negresia niekas. Be to, dabartinė prekybos liberalizavimo samprata visiškai draus mažiau išsivysčiusioms šalims nors trumpam apsaugoti naujas pramonės šakas nuo jau įsitvirtinusių užsienio bendrovių konkurencijos, kaip darydavo pažangiausios šalys. Tai trukdys mažiau išsivysčiusioms šalims vystyti savo pramonę, rašo Wade’as.
Dienraščio “Washington Times” apžvalgininkas Arnaud de Borchgrave’as perspėja apie naujausias radikalių musulmonų pastangas kenkti amerikiečiams. Pasak jo, dvi iš keturių Pakistano sričių valdanti politinių ir religinių partijų koalicija “Muttahida Majlis-e-Amal” neseniai paskelbė fatvą - t.y. religinį atsišaukimą - tvirtinantį, kad visi Irake okupacinėms pajėgoms talkinantys pakistaniečiai kariai ir jų šeimos nebebus laikomi musulmonais ir gali būti griežtai baudžiami pagal šariato įstatymus už islamo atsisakymą. Jungtinių Valstijų prezidentas George’as W. Bushas prašo Pakistano rezidento Pervezo Musharrafo pasiųsti karių Irakan. Musharrafas nusprendė, kad taip padaryti būtų politinė savižudybė. Mažų mažiausiai reiktų Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliucijos. Tačiau koalicijos “Muttahida Majlis-e-Amal” patarėjas, buvęs Pakistano žvalgybos vadas generolas Hamidas Gulas tvirtina, kad “musulmonų pasaulis turi vieningai pasipriešinti Jungtinių Valstijų karui su teroru, kuris iš tiesų yra karas su musulmonais”. Džihadistai vėl organizuoja vajus, siekdami įtraukti naujus narius į kovą su Amerika Afganistane ir Irake, o Musharrafas daro jiems nuolaidas, trukdydamas bet kam, kas imasi priemonių prieš juos. Baluchistano srities sostinė Keta tapo talibų prieglobsčiu. Įtariama, kad ten slepiasi pats bin Ladenas. Gulo tikslas: suvienyti Afganistano, Pakistano ir Irako džihadistus, tvirtina Borchgrave’as.
Dienraščio “Welt” puslapiuose Katja Ridderbusch aptaria Prancūzijos ir Vokietijos euro stabilumo pakto pažeidimus. Šios šalys jau trečius metus pažeis pakto deficito ribą. Europos Komisijai iškyla dilema - ar laikytis pakto reikalavimų ir pasiūlyti šioms šalims taikyti 0,5 procento BVP baudą, kuri Vokietijos atveju gali siekti 10 milijardų eurų, ar sušvelninti pakto reikalavimus, o tai gali paktą sužlugdyti. Abi šalys jau leido suprasti, kad ir kitais metais bus pažeistas euro stabilumo paktas, nes svarbiau mažinti mokesčius. Prancūzijos ir Vokietijos veiksmai rodo, kad krizės atveju valstybių narių vyriausybės atsižvelgia visų pirma į padėtį savose šalyse. Europos atsisakoma greit ir be didelių skrupulų, pažymi Ridderbusch.
