Šiandien (08.14)Vakarų laikraštininkai tyrinėja du karštus pasaulio taškus: dabartinį - Iraką ir buvusį - Jugoslaviją. Užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Mykolas Drunga.
Vieną dieną gal turėsime Iraką, kuriame sklandžiai veikianti Amerikos okupacinė administracija bus susidorojusi su terorizmu, didesnei šalies daliai laidavusi saugumą, pagerinusi infrastruktūrą ir atkūrusi pagrindines paslaugas, sudariusi sąlygas kurtis demokratijai, atsinaujinti ūkiui, atgimti kultūrai. Deja, šiuo metu toks Irakas egzistuoja tik Baltųjų rūmų neseniai išleistos nepagrįstai optimistiškos ataskaitos puslapiuose, - rašo “New York Times” redaktoriai straipsnyje “Baltųjų rūmų fantazijos dėl Irako” ir tęsia: šiandien Irake miršta amerikiečių kariai, elektros energijos trūkumai veda prie riaušių, ir terorizmo prieš civilius gyventojus pavojus darosi vis rimtesnis. Aišku, būta teigiamų laimėjimų, tačiau padaryti Irako atvejį tikrai sėkmingą pareikalaus daug laiko, daugybės milijardų dolerių ir didelių aukų. Daugelį šiandienos problemų Irake galima suvesti į Bušo vyriausybės polinkį labiau kliautis tuo, kuo ji nori tikėti, negu realesne medžiaga. Vyriausybė išpūtė užuominas apie Irako masinio naikinimo ginklus bei saitus su “Al Qaeda” ir nepakankamai įvertino chaoso potencialą šalyje, iškentėjusioje karų, sankcijų, diktatūros dešimtmečius, taip pat neįvertino ir Irako žmonių kantrybės pokarinių nepriteklių okupacijos sąlygomis.
Dar kritiškiau ne vien konkrečiai apie Bušo vyriausybę, o apskritai Ameriką britų dienraštyje “Guardian” rašo Londono politologė Kate Hudson. Karo su Iraku teisėtumas ir toliau yra intensyvaus ginčo objektas, kaip ir to karo mestas iššūkis suverenių valstybių neliečiamumo principui. Bet Irakas buvo ne pirmas toks atvejis - jam precedentą sudarė 1999 metų NATO antpuolis prieš Jugoslaviją, vykęs irgi be Jungtinių Tautų paramos. Jugoslavija buvo suvereni valstybė su pripažintomis sienomis; neprašytai intervencijai į jos vidaus reikalus kliudė tarptautinė teisė. Užtat amerikiečių vadovaujamas antpuolis buvo teisinamas kaip humanitarinis karas, o tai - abejotino teisėtumo sąvoka. Jugoslavijoje, kaip ir Irake, galutinis agresorių tikslas buvo režimo pakeitimas. Irake agresija buvo teisinama masinio naikinimo ginklų turėjimu, Jugoslavijoje - humanitarinės krizės ir genocido Kosove prevencija. Abiem atvejais šiems kaltinimams trūko įrodymų, ir nors dabar tai plačiai pripažįstama dėl Irako, Jugoslavijos atveju taip dar nėra. Politologė Hudson mano, kad nors Kosovo albanai turėjo pagrįstų skundų, amerikiečiai jų nuoskaudomis ir kraštutinės secesionistų grupės - Kosovo išlaisvinimo armijos - žiaurumais, į kuriuos Miloševičiaus armija lygiai žiauriai reagavo, manipuliavo, kad pateisintų karą Miloševičiui nuversti. Jos išvada tokia: kaip Jugoslavijoje, taip ir Irake - nelegali agresija, teisinama įrodymų šukavimu bei klastojimu, suteikia jėgos pergalę ir kerta baisų smūgį tarptautinės teisės normoms. Kaip Jugoslavijoje, taip ir Irake, žmonių gerovė pajungiama apsišaukusiems pasaulio moralės ir ekonomikos arbitrų interesams.
Dienraščio “Wall Street Journal” europietiškos laidos straipsnyje “Nebaigtas darbas” rašoma: ketverius metus po Serbijos subombardavimo, ją baudžiant už Kosovo albanų skriaudimą, Europa ir Amerika nukreipė akis kitur. Bet žmonės, gyvenantys Balkanuose, šios prabangos neturi, ir jiems vis dar reikia Vakarų dėmesio. Laikraštis ragina Europą bei Ameriką ryžtingai pripažinti akivaizdžią tiesą, jog Kosovas niekada negrįš į Serbijos sterblę - tai privačiai pripažįsta ir daugelis serbų - ir agresyviai vesti Kosovą į nepriklausomybę bei glaudesnę integraciją į Europos Sąjungą.
Stipriai Bušo vyriausybę kritikuoja Vokietijos dienraščio “Frankfurter Rundschau” bendradarbis Rolfas Paaschas, rašydamas, kad ji nori Saugumo Taryboje greitai prastumti rezoliuciją, teikiančią lig šiol ribotai Jungtinių Tautų misijai Irake truputėlį daugiau pripažinimo ir sveikinančią amerikiečių ir britų okupantų įvestą “valdančiąją tarybą”. Kas tikėjosi, kad Vašingtonas po keturių mėnesių chaotiškos okupacijos reikšmingą dalį atsakomybės už Irako atstatymą perduos Jungtinėms Tautoms, labai nusivils. Kiek karių ir irakiečių dar turės žūti, kol Bušas Jungtines Tautas priims kaip partnerį atkuriant Iraką, lieka paslaptis.
Visai kita tema rašo Šveicarijos dienraštis “Neue Zuercher”. Dingusieji neduoda ramybės, košmaras nepasibaigė. Argentinoje ir Čilėje vėl įsiliepsnojo diskusijos dėl nusikaltimų, kurie karinės chuntos laikais padaryti valstybės vardu. Kaip siaubo pasakojime praeities dvasios grįžta į viešąją sąmonę, grįžta mirusieji ir “nemirusieji”, apie kuriuos giminaičiai net nežino, ar jie tikrai negyvi. Ir nors kultūriškai abi šalys labai panašios savo nesenos praeities skauduliais, Čilė ir Argentina elgiasi labai skirtingai. Čilėje daugelis kaltųjų nuteisti, pradėtos bylos prieš kitus, prezidentas Lagosas dabar paskelbė formulę “prisipažinimas mainais už dalinį atleidimą”, kad paskatintų dar platesnį tiesos atskleidimą, nors pagrindinis kaltininkas - generolas Pinočetas - dėl teismiškai nustatyto nepakaltinamumo tikriausiai išvengs bausmės. Argentinoje priešingai - nuteistiesiems generolams greit buvo dovanota ir jie paleisti, daugybė kitų sunkių nusikaltėlių išvis nepatraukti atsakomybėn, vienas nuožmiausiųjų net tapo aukšto rango renkamu pareigūnu. Tik dabar Argentina nusprendė, kad valstybė pagaliau turi ištirti, ką ji pati padarė.
Argentinos Atstovų Rūmų nutarimą panaikinti amnestijos įstatymą, taikytą karinės diktatūros laikotarpio nuo 1976 iki 1983 metų nusikaltimams, sveikina ir Vokietijos dienraščiai “Frankfurter Allgemeine” bei ypač “Sueddeutsche”. Pastarojo bendradarbis Peteris Burghardtas klausia: kaip gali visuomenės kovoti su korupcija bei nusikaltimais, jei žudikai ir kankintojai paliekami laisvėje?
